Šventasis Vilnius

2011, lapkričio 28, 2:20 | kategorija Istorija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 1 455 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Sigitas Lasavickas

Šiais metais minėjome architekto restauratoriaus Sigito Lasavicko 85-tąsias gimimo metines. Ta proga surengtoje mokslinėje konferencijoje  kolegos, bendraminčiai dar kartą atsigręžė į jo darbus,  savo laiku nepripažintas tyrėjo įžvalgas, kurios šių dienų kontekste tampa aktualios.

Sigitas Lasavickas nuo pat savo darbo pradžios įsitraukęs į gynybinių kompleksų tyrimus tyrinėjo Medininkų, Trakų pilis, nuosekliausiai ir detaliausiai – Vilniaus pilis. Daug žmonių pripažįsta Sigito  atsidavimą Lietuvos praeičiai, bet  kai kurios jo gyvenimo vizijos taip ir liko nesuprastos, o pats Sigitas  atminty išliko kaip keistuolis nevisada pritapęs  prie savo aplinkos.Retas kuris rimčiau  susimąstome, kodėl šis  žmogus tapo legenda, vadinamas gyvają Vilniaus pilių dvasia, alchemiku, Vilniaus kurmiu. Netikėtus pastebėjimus akademiškai mąstančiai visuomenei išsakė Liutauras Balsys, psichologas, baltų kultūros tyrinėtojas. Jo nuomone Sigitas savo darbe naudojo ne tik profesionalo tyrėjo metodus, jis mąstė kur kas giliau ir plačiau, nes  turėjo galimybę matyti vizijas prisiliesdamas prie senovės daiktų. Apie psichometrijos reiškinį, Sigito Lasavicko meilę Vilniui ir nestandartinių žmonių poveikį žmonijos raidai skirta LRT radijo laida „Gyvosios istorijos“, kurią galite klausyti pasirinkdami šią nuorodą .

Šaltinis – Baltų žinyčios vartai

LRT radijos laidos „Gyvoji istorija“ įrašai .

Taip pat galite peržiūrėti šiuos vaizdo įrašus apie Sigitą Lasavicką atvertoje svetainėje pasirinkdami skirsnį „Vilnius – Šventaragio miestas“ .

Bandymas ištirti Vilniaus sakralinę geografiją

Tai bandymas apčiuopti pirmapradį Vilniaus sluoksnį pasitelkus istorijos, archeologijos, mitologijos ir folkloristikos žinias ir atsakyti į klausimą, kodėl būtent ši vieta tapo sakraliniu, politiniu bei administraciniu Lietuvos centru.

“Su visu Vilniumi, kaip ir su atskiromis jo vietomis, šventyklomis ir kitais pastatais, tvirtai siejama daugybė mitų ir legendų. Jiems atsirasti ir išlikti padėjo ne tik tam tikros išskirtinės miesto topografijos ypatybės ir mechanizmo, kuris įsitvirtina ir pertvarko tas ypatybes semiotiniame lygmenyje, struktūra, bet ir dvasinio sluoksnio, siejančio mitą su žmogumi (…) tankumas ir sudėtingumas. Esant šitokiai situacijai, pats miestas atsiveria bet kokiai mitopoetinei intencijai, ir susidaro įspūdis, kad jis pats generuoja savo mitus ir legendas”, – pastebi Vladimiras Toporovas.

Išskirtinė miesto topografija – tai kalvos ir slėniai, upės, šaltiniai ir giraitės, galbūt netgi tektoniniai lūžiai, kurių visuma sukuria ypatingą žemės galių energetinį lauką. Manome, kad jo ne tik nepastebėti, bet ir nepasinaudoti šia gamtos dovana negalėjo senovės baltų žyniai.

Visas sukauptas žinias bandyta patikrinti ir radiosteziniais ar biolokaciniais būdais. Jų imtasi kaip papildomos priemonės, galinčios patvirtinti, ar tarp istoriškai žinomų ir netgi primirštų šventųjų vietų tikrai susidarė ryšiai ir sąveikos. Viliamės, kad mums pavyko užčiuopti kai kurias energetines gardeles, galios linijas bei jų sankirtas, kuriose dažniausiai ir būdavo įkurdinamos šventyklos, alkai ir kitos svarbios dvasines jėgas sustiprinančios bei ugdančios vietos. Tokie energetiniai laukai praktiškai išlieka labai ilgą laiką ir, be abejo, yra aktyvūs iki šiol, veikdami žmones netgi pasąmonės lygmenyje.

Vienas iš tokių centrų – šv. Jurgio bažnyčia ir jos aplinka drauge su Vinco Kudirkos aikšte. Manoma, kad būtent čia buvo įkurdinta šventvietė, apie kurią Lietuvos metraštyje (Bychovco kronikoje) rašoma: “Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įkurdinta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų”. Tais laikais Vilnia tekėjo beveik šalia Tilto gatvės, o Žaliasis tiltas žymi labai svarbią brastą per Nerį, tad tinkamesnės vietos Lietuvos kunigaikščiams bei kilmingiesiems po mirties deginti ir laidoti rasta išties nebuvo. Juolab kad pagal lietuvių papročius laidojimas turi vykti anapus upės į vakarus nuo gyvenvietės, kuri, archeologų liudijimu, jau buvusi vakarinėje dabartinio Gedimino kalno papėdėje. O giria, kaip liudija ir daug kitų šaltinių, iki pat Žvėryno buvo iškirsta, tad vietovė gavo Lukiškių (Laukiškių?) vardą. Neatmestina ir prielaida, kad čia vykdavo šermenų iškilmės su ritualinėmis žirgų lenktynėmis, ir kad čia būta pilkapių. Juk ir didysis kunigaikštis Gediminas pranašingą sapną apie geležinį vilką, staugiantį kaip šimtas vilkų, susapnavęs “na kapiščach”, t.y. prie pilkapių.

Bet tai ne seniausia miesto vieta. Daug anksčiau, kaip liudija archeologai, žmonių gyventa ant kalvų, anksčiau vadintų Plikaisiais (dabar Trijų Kryžių). Čia buvusi ir Kreivoji pilis (Kryvyi zamok), kryžiuočių sunaikinta 1390 metais. Tad neatsitiktinai šiame kalne kertasi daug energetinių linijų, o jo vakariniame tęsinyje (dabar Gedimino kalnas) buvusi šventykla ir stebykla (Sigito Lasavicko liudijimas).

Kunigaikščiams įkūrus Aukštutinę ir Žemutinę pilis, sakraliniu centru turėjo tapti Perkūno šventykla (kvadratinio plano pastatas po dabartine Arkikatedra). Palaipsniui susidarė Senamiesčio sakralinė ašis, vedanti per ąžuolyną, kuris tęsėsi iki pat Sereikiškių su Perkūno šventykla, ir pasibaigianti ties Aušros vartų gatvės sakraline zona, kurioje galbūt būta liepų giraitės, kaip liudija Liepkalnio ir Rasų vietovardžiai, su Deivės Motinos šventviete. Taip buvo sukurta vyriškojo ir moteriškojo dievybės aspekto darna. Tik Aušros vartų Deivė Motina krikščionybės laikais virs Dievo Motina, o Perkūnas – šv. Kazimieru. Beje, neatsitiktinai šių didžiųjų dieviškųjų aspektų pusiaukelėje (dabar Pilies ir Didžiosios gatvių sandūroje) buvusi Ragučio šventvietė. Čia miestiečiai turėdavę švęsti Pavasario lygiadienį (kovo 22d.) – Deivės ir Dievo jungtuves, po kurių atgimsta visa gamta.

Senąjį Vilnių jaukiai apglėbia dvi kalvų grandinės: dabartinis Pamėnkalnis – iš vakarų ir Gedimino kalnas bei jo tąsa – iš rytų. Beje, anksčiau abu jie vadinti ir Tauro kalnais. Tai tarsi du tauro ragai arba dievybės sparnai, saugantys slėnyje įsikūrusį miestą. Jie žymėjo dar vieną darnos ašį: tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp žmonių ir jų protėvių pasaulio. Pastarąjį simbolizuoja ne tik šv. Jurgio bažnyčios aplinka, bet ir Pamėnkalnis (pamėnas – vaiduoklis, šešėlis).

Be abejo, tokių sąryšių ir sąveikų nepakartojama Vilniaus topografija sukuria daug daugiau. Kol kas ne visas jas pavyksta įžvelgti ne tik Senamiestyje, bet ir tolesnėje miesto aplinkoje. Pavyzdžiui, Žvėrynas, Vingio parkas, Sapieginė ir Sapiegų rūmų ansamblis Antakalnyje, Verkiai, Puškoriai, Vilkpėdė ir kitos legendose minimos vietos, iki šiol slepia nemažai paslapčių, laukiančių dar ne vieno atidesnio tyrinėtojo.

Negalima neatsižvelgti ir į Neries bei Vilnios upių poveikį, jos teikia miestui ypatingą atgaivą. Tekantys vandenys sukuria ir kaupia ypatingus energetinius srautus, kurie ties upių vingiais “nuslysta” ir tarsi palaimingos bangos užlieja įvairias miesto vietas: Sereikiškes, Šventaragio slėnį, Žvėryną, Vingio parką, Karoliniškių kalvas ir kitas žmonių pamėgtas vietas.

Be abejo, kaip ir visur kitur, taip ir Vilniuje Žemės galios pasireiškia ir daug smulkesnių energetinių gardelių pavidalu. Tai vadinamieji torsiniai sūkuriniai srautai, besiveržiantys iš gelmių į kosmosą ir už keliolikos metrų vėl įtraukiami į gelmes. Tokiu būdu susidaro ne tik aktyvūs jų sankirtų taškai, bet ir energija pulsuojančios sienelės, kurios per ilgą laiką gali pakenkti žmonių sveikatai. Ant tokių sienelių ir sūkurinių taškų nepatartina statyti lovas miegamuosiuose arba įsirengti pastovias darbo vietas.

Šį savo mėginimą ištirti šventąsias Vilniaus vietas bei jų saveikas skiriame atminti dviem šviesioms asmenybėms: Sigitui Lasavickui (1925 – 1998) – architektui ir itin įžvalgiam archeologui, atskleidusiam daug Vilniaus istorijos ir proistorės paslapčių, bei Jonui Gikiui (1932 – 2006) – biofizikos mokslų daktarui, žmogiškojo faktoriaus tyrinėjimų pradininkui Mokslų Akademijos sistemoje.

Vaclovas Mikailionis, Vilius Gibavičius, Jonas Vilkauskas.

informacija iš Railos svetainės

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top