Atsisakymas perduoti „Mistralius“ džiugina užkietėjusius atlantistus

2014, 8 gruodžio, 5:00 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 314 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Fransua Holando sprendimu, apie „Mistralių“ perdavimą Rusijai kol kas negali būti net kalbos. Tačiau tai „netoliaregiškas, mazochistinis ir pakertantis pasitikėjimą žingsnis“, mano strategijos Instituto mokslinis bendradarbis Olivje Zajec. Tuo labiau, kad dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis bei priešpriešos su Islamo valstybe Sirijoje fone, „rasti sprendimui Vakarams reikalinga Maskva“.
RÉGIS SOUBROUILLARD

paveikslėlisMarianne: Prancūzija priėmė sprendimą atidėti „Mistralio“ „Vladivostok“ perdavimą Rusijai. Ką jūs manote apie šį sprendimą, ir kokios gali būti strateginės bei ekonominės, atsisakymo perduoti laivus, pasekmės?

Olivjer Zajec: Aš pats pasisakau už laivo perdavimą ir bijau, kad lapkričio 25 priimtas sprendimas apie atidėjimą vienu metu yra ir netoliaregiškas, ir mazochistinis, ir pakertantis pasitikėjimą. Jis netoliaregiškas todėl, kad mūsų ilgalaikiai interesai siekia labiau brandžių santykių su Rusija, ir mes vargu bau sugebėsime to pasiekti, laužydami savo pačių žodį. Jis neša mazochizmu, todėl, kad mes smogiame savo pačių gynybos pramonei, kuri yra vienu iš pagrindinių kozirių gamyboje. Na, o pasitikėjimo šaknų pakirtimas pasireiškia tuo, jog vienu iš pagrindinių prancūzų pasiūlymų ginkluotės srityje pranašumų, visada buvo alternatyva technologinei ir normatyvinei JAV vasalizacijai. Būtent to nori tokie klientai, kaip Indija. Todėl toks sprendimas džiugina užkietėjusius atlantistus, o mes tik demonstruojame nuolankumą prieštaraujančiai mūsų interesams (beje ne tik prancūziškiems, bet ir europietiškiesiems) strateginei pozicijai.

„Mistralių“ perdavimas niekaip nesutrukdytų Prancūzijai atlikti savo vaidmenį dabartinėje krizėje, Ukrainoje, kurią būtinai reikia spręsti. Iš tiesų viskas vyktų visiškai priešingai, todėl, kad toks nepriklausomumo pareiškimas padarytą ją trečiąja puse, leistų jai tapti trečiuoju teisėju groteskiškose peštynėse tų Kremliuje, kurie dar svajoja apie buvusį TSRS, ir pastaruoju metu telkiančių jėgas NATO isteriškų rusofobų. Taip pat pabrėžtina, jog daugelis iš dabartinių šio sandėrio priešininkų savo laiku karštai palaikė amerikiečių įžengimą į Bagdadą 2003 metais.

Kaip jūs vertintumėte konflikto su Maskva pasekmes, ypač derybų su Iranu ir Sirija atžvilgiu?

— Maskva — tai vienas pagrindinių žaidėjų Artimųjų Rytų žaidime, norime mes to ar ne. Atsižvelgiant į sudėtingą padėtį regione ir JAV pozicijos pasikeitimą, Fransua Holandas palaipsniui, nori-nenori turės realiai pažvelgti į Irano klausimą, apie ką ne taip seniai dar negalėjo būti nė kalbos. Ir, jei jau Teheranas šiandien užsitarnavo labiau šviesesnio požiūrio ir vėl pradedamas vertinti partnerio pozicijoje, tai kodėl gi, nors ir laikinai, nepritaikyti tos pačios strategijos ir Damaskui, jei jau mums visiems šiandien prisieina turėt reikalą su bendru priešu?

Bašaras Assadas pats savaime nekelia tiesioginės grėsmės. Ginklų tiekimas Sirijos islamistams tapo dar vienu dideliu mūsų diplomatijos apsiskaičiavimu. Strateginis mąstymas pats savaime sustato prioritetų hierarchiją ir frontų koordinaciją. Kas įvyks, jei staiga žlugs Sirijos režimas?

Kad tą suprasti pakanka žvilgtelėti į Libiją po Kaddafio nuvertimo. Karinis įsiveržimas gali tapti sprendimu, iškart jo atmesti nevertėtų. Tačiau čia jokiu būdu negalima nukreipti dėmesio nuo padėties šalyje. Islamo valstybė neiššoko staiga iš kažkokio „globalaus terorizmo“ pragaro. Jos niekaip negalima pavadinti stichišku reiškiniu. Už jos nugaros – ilga istorija, kurios šaknys driekiasi į arabiškojo aukštuomenės nacionalizmo bedugnę.

Ši nesėkmė turėjo savo vidines priežastis, kaip neapykantą tarp šiitų ir sunitų, ir klaninius arabų elito nesutarimus. Tačiau, turi ji ir išorines priežastis, pavyzdžiui, tas nenusakomas lengvumas su kuriuo kai kurios valstybės (pirmiausia JAV) dešimtmečiais griovė trapų balansą regione, lošdami naftos obskurantizmo korta prieš pasaulietinį autoritarizmą ir vachabizmą, prieš Irano valstybę. Iš šio požiūrio taško Vakarams reikalinga Maskva, siekiant sprendimo apimančio visų žaidėjų interesus.

Neseniai vykusio „Dvidešimtuko“ susitikimo Brisbene metu visos MIP ir politikai vienu balsu stengėsi pabrėžti Putino „izoliaciją“ tarptautinėje arenoje…

— Tokio vienbalsio pasisakymo į tokį sudėtingą klausimą niekaip negalima pavadinti geru ženklu prancūziškajai strateginei ir politinei krypčiai. Vladimiras Putinas randasi mažesnėje izoliacijoje tarptautinėje arenoje, nei Fransua Holandas europietiškoje. Viskas remiasi į požiūrio tašką ir vertinamus mastus. Ir aptariamu atveju galima pasakyti, kad vakariečių žurnalistika stabiliai pasirašo po savo trumparegiškumu.

Pastarajame APEC susitikime, Maskva ir Pekinas, stengėsi demonstruoti „izoliuotų“ tarptautinėje arenoje šalių suartėjimą. Ar gyvybingas šis judėjimas, ir ar galima jį vertinti, kaip rimtų permainų pasauliniame lygmenyje požymį?

— Be abejo. Bet pervertinti šio suartėjimo irgi nevertėtų. Ir Pekinas, ir Maskva nepasitiki vienas kitu. Kaip ten bebūtų, šiuo ir kitais klausimais (kosminė politika, energetika, nesikišimo principo į tarptautinius reikalus gynyba) Rusiją ir Kiniją stumia vieną prie kitos moralizuojantis ir vienpusis Vakarų elgesys.

Daugelis apžvalgininkų mano, jog Putino tikslas yra tarybinės imperijos atkūrimas. Be to, neretai tenka išgirsti apie egzistuojančius Rusijoje „šaltojo karo refleksus“. Kaip jūs žiūrite į kalbas apie naujo šaltojo karo šmėklą?

— Šiuo pagrindu aš galiu daryti išvadą, kad kai kurių ekspertų laikrodžiai sustojo dar 1984 metais, ir kad jų diplomatijos suvokimas atitinka egzistavusį Ronaldo Reigano laikais.

Garsūs Džono Makkeino pareiškimai išreiškia tipišką šio laikmečio aklavietės demonstraciją: „Mums būtina doroviškai ir intelektualiai persiginkluoti, kad putiniško pasaulio tamsa nenusileistų ant visos žmonijos“.

Rusijos reakcija Ukrainoje, neabejotina, buvo labai kieta, tačiau viską reikėtų vertinti tinkamame kontekste, kadangi krizės priešistorėje egzistavo visiškai skirtingos terpės elementai: gili, kaip prorusiškos, taip ir antirusiškos ukrainiečių elito korupcija, nestabdoma NATO plėtra iki pat Rusijos sienų per pastaruosius 20 metų, nežiūrint į ištiestą draugystės ranką, atavistinis Pabaltijo ir lenkų nepasitikėjimas Maskvos atžvilgiu (nuo jo pavyktų išsivaduoti tik tada, jei Maskva įstotų į NATO, bet ir tai ne faktas), amerikiečių tendencija žaisti naudojantis europiečių nesutarimais.

Prancūzija ir Vokietija, kurioms kaip niekam kitam būtų naudinga nustatyti taikius santykius su Rusija, pirmosios nukentės nuo besiskleidžiančio mūsų akyse John Le Carre naujoviško pateikimo.

Ką jūs manote apie aklą Europos lygiavimąsi į Vašingtoną, neturint jokio savo strateginio mąstymo?

— Aš nuoširdžiai tikiu, kad žodžiai turi prasmę. Europa neturi savo strateginės savimonės. Mes tiesiog teikiame momentinį taktinį palaikymą amerikiečių strategų operacijose, kurie suinteresuoti tuo, kad Europa vaidintų antraeilius vaidmenis tarptautiniuose santykiuose.

Toks ilgalaikis snaudžiančių sąjungininkų šefavimas leidžia Vašingtonui paslėpti savo autoriteto tarptautiniame lygmenyje trūkumą.

Visumoje „vakarų“ demokratijos vertina situaciją emocinio proveržio trumpalaikėje perspektyvoje, o ne ilgalaikėje strateginėje perspektyvoje.

Jei viskas būtų kitaip, mūsų sprendimai Ukrainos, Irako, Sirijos, Libijos ir Irano klausimais atrodytų visiškai kitaip: mažiau riksmų, daugiau realizmo. Strategijos formavimui būtinas politinis suvokimas. Tačiau Europoje, jos visumoje, deja, jo nėra.

Prancūzija išsaugojo aukšto profesionalaus parengimo kariuomenę (nežiūrint į pastovų biudžeto mažinimą), ką įrodė jos efektyvūs veiksmai 2002-ais Cote d´Ivoire (Dramblio Kaulo Krantas) ir 2013-ais Mali. Šiomis operacijomis ji patvirtino, jog pas ją dar gali būti strategija. Remtis šiandien reikia kaip tik tokiais apgalvotais veiksmais.

„Ne pas livrer les Mistral aux Russes ravit les paléo-atlantistes“

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top