- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Elnio devyniaragio mitas

Elnias – ypatingas gyvūnas lietuvių mitologijoje. Ar kur nors matėte briedį devyniais ragais? Aš irgi ne. Net lietuvių liaudies dainoje apie elnią dainuoja: „atlėkė elnias devyniaragis <…> ant vieno rago – ugnelė dega, ant antro rago kalveliai kala …“.

Štai čia ir prasideda visi įdomumai. Kaip vietoj dviejų atsirado devyni, ir ar tai – ne klaida, pamėginsime išsiaiškinti patys. Bet apie viską iš pradžių. Visų pirma norisi perspėti, kad mitologija nėra tai, kuo mes ją dažniausiai įsivaizduojame. Apie visa tai – elnio devyniaragio, kuris, kaip vėliau paaiškės, visai nėra devyniaragis, mite.

Kas iš tikro yra mitologija

Tai mums pasako pats žodis MITAS. Aš jau žadėjau, kad šiame straipsnyje per mūsų senolę lietuvių kalbą prašnekinsime tautos išmintį. Taigi, žodyje „mitas“ turime dvi priebalses (priebalsės yra kiekvieno žodžio stuburas, pamatas, pagrindinės informacijos nešėjos.) M – T. Kokių žodžių turime su šiomis priebalsėmis? Matyti. Matuoti. Tai nėra atsitiktinumai. Senovėje žmonės daug geriau suprato žodžio reikšmę. Juk tai matyti net iš pasaulio atsiradimo mitų. Visi jie kaip susitarę byloja, kad pasaulis radosi iš Dievo ŽODŽIO.

Taigi sentėviai žinojo, kad žodis – garsas – vibracija – yra kūrimo įrankis ir visa, kas sukurta, yra tam tikri garsai – vibracijos, kuriuos galima išreikšti žodžiais, spalvomis, gaidomis, raštais. Tai – fizika ir metafizika. Tai – „naujoji“ išgirtoji kvantinė fizika, dar vadinama bangine arba lauko fizika. Mūsų senoliai matė, kad pasaulis sudarytas iš energetinių sūkurių – bangų – vijų, kad visa turi savo energetinį lauką. Todėl, štai todėl mus atėjūnai pavadino laukiniais!

Mitologija yra ypatinga pasaulio MATYMO sistema. Ji įgalina matyti. O tai, kas matoma – pamatuoti. Tiesa, žodį „mitologija“ sudaro du dėmenys. Ką pagal senolę lietuvių kalbą reikštų „graikiškasis“ logos? Jame turime dvi priebalses – L – G. su šiomis priebalsėmis turime žodį lygus, lygis, atlygis, lygmuo, lygiuoti. Graikų logos galime išversti į savo kalbą, ir gausime lygius, o žodį „mitologija“ išvertę į savo kalbą gauname MATYMO LYGIUS.

Jų yra begalė, kaip yra begalė būties lygmenų – plotmių – išmatavimų. Taigi šią ypatingą pasaulio matymo sistemą kūrė visos pasaulio tautos, kol tokį matymą turėjo. Ši sistema nėra baigtinis dalykas, kaip ir gyvenime niekada neįmanu padėti taško. Pasaulio matymo sistema turi amžinus dėsnius, kuriais grindžiama besimainanti tikruma. Tikruma aš sakau tyčia, nes tai tiksliau, negu sakyti tikrovė.

Tikruma – mokslas apie laiką

Kad laikrodis tiksi, pas mus, Lietuvoje – žino net vaikai. Tik-tik-tik. Galbūt tai nieko nesako, kol nežinai, kad anksčiau būta tikų – laiko tėkmės vienetų. Niekur jie nedingo ir šiandien. Vis dar turime žodį tikėjimas – tai tikų ėjimas (pakeitus vieną balsę – tekėjimas.) Sakom: „Laikas – auksas, laikas turtas, laikas lekia kaip užburtas.“ Šis posakis – tautos išmintis, patvirtinanti, kad (laisvas) laikas yra didžiausia vertybė. Turime ir kalendorių, kurio pagrindas yra banga. Taip mes ir vėl turime pripažinti, kad proseniai buvo daug išmintingesni, nes nūdienos išminčiai ir nušvitėliai mums kartoja, kad turime pamiršti linijinį laiką. Laikas yra čia ir dabar. Būtent tokį jį matė ir mūsų protėviai. Laikas banguoja, sūkuriuoja erdvėje – kyla ir leidžiasi, vejasi puslankiais ir taip kuria tikrumą.

TIK – RUMA. Tai – tiksinčio laiko rūmai. Sentėviai laiko energetiką apsukui vadino „adynomis“ (valandomis), o žemyn/aukštyn – „laipteliais“ (qwellais, laipsniais, nuliais). Turime pasakų apie milžiną Qwėliuką, t.y. energetiką, išreikštą laipsniais. Vėliau paverstą „kvailiuku“. Tapom apkvailinti. Lietuviai nebuvo pagonys – stabų, gyvulių ar gamtos jėgų garbintojai. Kas ant kito sako, apie save pasako. Jie buvo ir yra išminčiai, aiškiaregiai – aiškiai regėję pasaulio sandarą. Anksčiau žmonės matė, kaip pasaulyje viskas persipynę, susiję kaip vieno audeklo nytys. Audimas, beje, buvo vienas iš pasaulio kūrimo – sisteminimo būdų.

Ausdavo moterys ženklus, kurie buvo energetinių bangų – virpesių – dažnių vaizdiniai. Per spalvų ir pavidalų derinius moterys kūrė tautos sąmoningumą ir jį puoselėjo, žadino, palaikė jį vientisą su visa tikruma. Senosios tautos nebuvo neraštingos. Lietuviai turėjo raštą! Šiandien jis mums lygiai tiek prieinamas, bet ne visada tiek suprantamas. Tai – audinių, mezginių, raižinių ir visų įmanomų meno kūrinių raštai. Juk, atkreipkime dėmesį – jie taip ir vadinasi! Ne visi su akimis mato, ne visi su ausimis girdi …

Šventasis artojas, vertas Karaliaus vardo

Minėjau, kad turime banginį kalendorių. Jis vadinamas Artūro kalendoriumi. Manote, kad Artūras yra anglas? Nevisai taip. Anglai kadaise buvo keltai, o keltai tikriausiai buvo giminingi mums. Juolab, kad turime tokį veiksmažodį „keltis“, „kilti“, taipogi daiktavardį „kiltis“ (kilmė). Tačiau galiu galvą dėti, kad nė vienas anglas paraidžiui nepaaiškins, ką gi reiškia „Artūras“. O štai mes galime. Tai – oro tūris. Taip pat – oro turėtojas. Oras mūsų proseniams nebuvo tuščias. Jis buvo pilnas tvarkingo, aiškiai matomo judesio – energetinių bangų – vijų. Šis oras – energijos yra mūsų penas, mūsų sentėvių uoliai sergėtas, kad tyras virš mūsų liktų (aukščiausio lygio ekologija.)

Tam pasitarnauja šokiai, dainos ir žaidimai (įvykių modeliavimas), atliekami laukuose, gryname ore. Ir džiaugsminga, ir prasminga. Kadangi oras – mūsų tiesioginis penas, mes nestatėme šventovių nė bažnyčių. Bendravome su Kūrėju laiku tiesiogiai be tarpininkų. Kiekvienas šiame bendravime buvo svarbus – ir mažas, ir augus, ir senas. Tai dėl to mes esame artojų – arijų tauta.

Ne vien žemę dirbame. Žemę dirbti geba kiekvienas, tam, kaip paaiškėjo, net nereikalingas žmogus. O štai žemę mylėti ir su ja bendrauti – visai kas kita. Tai – aukšto sąmoningumo reikalaujantis veiksmas, tai – gyvenimo būdas. Jeigu mes nužengtume iš savo žmogiško reikšmingumo aukštybių ir pamatytume, kaip yra iš tikro, Žemė taptų Motina. Žemė taptų Namais. Žemė taptų Sodu, kuriame turime dovaną viešėti ir jame kurti.

Kurti savo rankomis, kurti išvien su visa kūrinija, su visomis ore vilnijančiomis energijų bangomis, su visais gyviais, augalais – taip mes ir vėl taptume išminčiais. Taip mes atrastume vienovę su visu kuo, nes rankų šilumą pajutę būties lygmenys mums vėl taptų prieinami, atsivertų mums durys į visus pasaulius. Iš jų nė vienas nėra geresnis už žemiškąjį, nes tik čia turime rankas, turime akis, turime širdį, tik jame galime kūnu apčiuopti materiją ir tik su kūnu galime kurti Žmogaus tikrumą sau ir pasauliui. Tai to iš mūsų norėjo Kūrėjas, suvijęs mus iš energetinių vijų – vėjų, dovanojęs mums priėjimą prie visų lygmenų ir svarbiausia – širdį, per kurią galime pažinti savo tikrąją paskirtį.

Ši, beje, įrašyta mūsų varde. Esame arijai-arėjai. Tai neturi jokio bendrumo su nacizmu. Kiekviena tauta yra savita ir ypatinga. Lietuviai, beje, šitai dažnai pamiršta, kai kalba eina apie mus pačius. Mes – oro rijų (rija – senąja lietuvių kalba – banga) vaikai. Esame suvijai – suvyti iš energetinių vijų kaip audeklai įmantriausi, esame vėjų kūrėjų ir žvaigždžių vaikai. Mūsų tautos simbolis yra eiklusis žirgas, arba kūrybinis polėkis. Tai todėl turime Vytį.

Mes iš žvaigždžių šviesos, mes – Mėnesėlio vaikai. O Lietuva – Marijos žemė, šį vardą turi nuo amžių amžinųjų. Deivė Mara mus globoja, Maros rijos (bangos, energijos) gaubia mus. Kas nors kiek išmano fiziką, žino rezonanso reiškinį. Tai – susiderinimas. Ar mes rezonuojame su savo tautos išmintimi? Su kuo mes rezonuojame? Ką šaukiame? Pamąstyti verta. Juk nuo mažens žinome: „Kaip šauksi, taip atsilieps“.

Devyniaragis elnias – dyvų nešėjas

Iš pradžių pasidairykime į kitų tautų žodynus. Štai indai turi „devas“ – dieviškas būtybes. Pas anglus „divine“ reiškia dieviškas. Ar galime išversti paraidžiui į lietuvių kalbą? Galime. „Dyvų dyvai“ – sakome, kai kas neįtikėtino nutinka. „Nėra ko dyvintis (stebėtis)“. „Dyvinas“ yra stebuklingas arba dieviškas. Todėl ir turime Dievą. Ta pati D – V priebalsių pora. Gal dėl to vėliau pasakose „devyni“ tampa tokiu mėgstamu skaičiumi. Atkreipkime dėmesį – „devyni“ ir „dyvini“ – skiriasi tik viena balsė. Kas nesuprato, buvo lengva ne taip ištarti. Kas suprato, kaip svarbu yra garsų deriniai, galėjo tyčia įnešti klaidą. Lietuvių balsės kiekviena siejasi su tam tikru lygmeniu. Mes kaip tariam, taip ir rašome – neveidmainiaujame. Užtat lengvai prie visko prieiname.

Kaip įprasta, reikėtų mesti akį į dainas, kad suprastume tautos išmintį. Bet niekas nesakė, o gal pamiršom – dainas, kaip ir pasakas, sekė, pardavė žodžiu iš kartos į kartą. Auksinė buvo mūsų atmintis, ir mintis aukso grynumo. Niekaip neiškreipsi.

Elnias ant ragų parneša šviesą. Todėl jo ragai yra dyvini – stebuklingi. Veiksmas vyksta girioje, nes elnias – briedis yra girių karalius. Girioje auga medžiai, kurių svarbiausi žiemos metu yra spygliuočiai. Ypač – eglė. Eglė yra visžalumo, gyvastingumo simbolis. Šis gyvastingumas nėra aistros prigimties. Tai – sidabrinės išminties gaja. Spalva irgi neša informaciją. Kaip ir vardas – garsas. Eglės varde slypi galia: tą išduoda priebalsės G – L. Dėl to mes turime Eglę karalienę. Kai kuriose dainose sakoma, kad reikia aukso žirklių eglės viršūnėlėms nukirpti. Neva taip pamatysi „Tėvulio dvarą“. Tokia logika visai nelogiška.

Argi tiems, kurie mato, egzistuoja kliūtys? Po tokios ilgos „įžangos“ – ar dar tikime, kad sentėviai buvo žioplesni už mus? Ar tie, kuriems giria šventa, gali ranką prieš medį pakelti? Net jei tai būtų Dievo pažinimo vardan, toks būdas veikiau primena Dievo provokavimą, savotišką šantažą. Lietuviui tai nebūdinga. Vadinasi, nieko kirpti nei kirsti jam nereikėjo, kad pamatytų Dievo sodą. Jis jame gyveno. Lietuvis buvo Dievo sodo gyventojas, jo sodininkas, ir jokiu būdu negalėjo eglės kirsti dėl menkos užgaidos. Pamatyti Dievą lietuviui skambėtų kaip užgaida, nes jis visur Jį matė. Dievas jam buvo savaime suprantamas. Jis  Dievą ne tik matė, jis su Juo bendravo ir kūrė nuostabų žaliąjį sodą. Šiame sode vyko lietuvio gyvenimas: gimimas, vestuvės, išėjimas į didžiuosius namus – žvaigždes „atilsio“ ir vėl grįžimas sodybon, kur šitiek jo meilės įdėta. Štai koks tas rezonanso menas. Štai jums kvantinės – banginės fizikos praktika.

Lietuvio Kalėdos

O dabar pamėginkime įsivaizduoti lietuvio Kalėdas. Saulės sugrįžimo šventė jo sode. Kokia ji? Balta. Sniego sidabru  pasipuošusi. Žėrintis sniegas – kaip žvaigždės ant žemės. Žengi per sniegą – palieki pėdsaką. Taip lietuvis matė – žvaigždynų erdvėse žmogus irgi palieka įspaudą. Visur jam yra vietos: ir aukštai dangose, ir ant mielos motulės žemės. Todėl mes turėjome kunigaisčius. Ką paraidžiui reiškia valdovas „kunigaistis“? Q buvo pirmoji mūsų abėcėlės raidė. Kūrėjo runa. Q – kiltis ir esmė. Gaisa – šviesa. Tis – tįsa, tąsa. Kunigaistis – šviesos žmogus, Kūrėjo tąsa žemėje.

Baltoje žemėje žaliuoja eglės. Jos kalba apie amžinumą nepaisant to, kokia yra medžiagos būsena. Net iš pažiūros baltoje mirtyje – rimtyje žaliuoja eglių galių išmintis ir žėruoja žvaigždžių šviesa, kurią lietuvis akimis susemia. Taip su jomis susižieduoja. Susižieduoja dargi dainomis, keldamas ore virpulius. Jei virpuliai džiaugsmingi, iš širdies plaukiantys – grįš laime ir paLaima. Meilė lydės.

Todėl lietuvis ne vienas švęsdavo. Sueidavo kaimynai bičiuliai, vienminčiai. Ratelius šokdavo. Šokis – judesys – kelia bangas, sūkuriuoja iki žvaigždžių, o paskui grįžta žemėn apsukui. Kaip dangose – taip ir ant žemės. Todėl švęsdavo lietuviai linksmai. Daug juoko, šokio, dainų. Parsikviesdavo iš žvaigždynų žalią eglių galią. Taip tauta klestėjo.

Per Kalėdas, kaip ir per kitas lemtingas datas, lietuvio namuos vyko dyvų dyvai. Galime ir mes, šiandieniai išminčių palikuonys, parsikviesti stebuklus į savo namus.  Daugiau būkime gryname ore, žaliame miške, pažiūrėkime vakarais į žvaigždes, mums energiją – peną (p-aukščių pieną) teikiančias. Namus šventei puošiame taip, kaip gamta puošiasi šiuo laikotarpiu. Nebesidairykime į kitų tautų išmones, kurios mums netinkamos. Rezonuokime su savo protėvių energija, jų išmintimi ir šviesa. Net jei ne viską žinome, širdimi tikėkime – pametę kelią dėl takelio, savą kelią visvien rasime.

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

Straipsnis iš Meno versmė