- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Laiškai iš miško: kas galėtų išspręsti Išrinktosios tautos problemą?

Jonas Matuza

Yra tokia išrinktųjų tauta. Šiaip tautų yra daug, tačiau kadangi jos nėra išrinktosios, palikime jas nuošaliau, pafilosofuodami kol kas tik apie išrinktuosius ir apie tai, kas juos išrinko.

Ar žydai tikrai yra išskirtinė tauta galima būtų pailiustruoti paprasčiausiu pavyzdėliu: pamėginkite įsivaizduoti, kas lauktų lietuvių šeimos, jei ji nuspręstų viešai patampyti savo prasikaltusį vaiką už ausies (praktiškai šeimos mirtis, nes po vaiko atėmimo nei vaikas begalės gerbti savo tėvus, nei žmona vyrą, nei vyras save) ir kas būna žydų šeimai, nunešusiai savo kelių dienų berniuką į viešą vietą, kad ten jam būtų nupjauta apyvarpė bei surengiančiai ta proga šventę.

Nežiūrint į tai, kad yra neseniai, berods, švedų psichologų paviešinto tyrimo išvados, jog apipjaustymas ankstyvojoje kūdikystėje žmogaus psichiką sužaloja nebegrįžtamai. Nė vienas šakalas nei šakalienė neišdrįs suloti prieš tokią nekaltų kūdikėlių kankinimo ir žalojimo „tradiciją“, nors skelbiasi esą aršiausi kūdikėlių teisių gynėjai…

Taigi, yra tokia „išrinktųjų tauta“, tačiau iš kur ji kilo, kaip atsirado kitos tautos jokių ypatingai patikimų žinių, apart Biblinę istoriją apie Dievo bausmę išpuikusiai žmonijai, nėra.

Dar yra toks mokslas eugenika, nagrinėjantis be to, ką apie jį kalba žydizuota wiki (jei kas negirdėjote, pasiskaitykite apie Izraelio karinius padalinius, dieną naktį taisančius jiems neparankius wiki straipsnius), rasių ir tautų kilmę bei savybes.

Nors rasės ir tautos – objektyvi nepaneigiama realybė, tačiau pats mokslas eugenika yra laikomas rasistiniu pačia nepadoriausio šio žodžio prasme. Tačiau sistemiškai ignoruoti objektyvaus reiškinio dialektiką yra dar nepadoriau „rasistiška“. Pasvarstykime bent jau hipotetiškai bandydami logiškai, be emocijų surikiuoti reikalą liečiančius faktus ir hipotezes.

Trumpas ekskursas,- kas negirdėjote, daugelyje pasaulio vietų yra toks reliktas kaip Dolmenai. Yra hipotezė, kad tai sakralinės ikipagoniškų laikų protėvių laidojimo vietos, tačiau ne šiaip laidojimo, bet savanoriško pasilaidojimo dar gyviems esant. Jie tai vadindavo Amžinąja Meditacija, kurios paskirtis – perduoti tų laikų žinias palikuonims.

Jų kultūra, sugebėjimai ir žinios jau tuomet buvo tokie, kad leido numatyti neišvengiamą žmonijos degradacijos perspektyvą, todėl žinių išsaugojimas ir perdavimas tolimos ateities kartoms tiems žmonėms buvo daug svarbesnis už naują įsikūnijimą, mat išėję Amžinajai Meditacijai naujo įsikūnijimo galimybę prarasdavo irgi amžinai.

Šiandien jau randasi žmonių, kurie sakosi gebą bendrauti su Dolmenų Išminčiais. Vienam tokių bendrautojų, Aleksandrui Savrasovui, paklausus vieno dolmenų Išminčiaus apie rasių kilmę, atsakymas buvo toks „Mes žinome rasių ištakas, tačiau apie tai sužinoti žmonija dar yra nepasirengusi“.

Tikėti tuo ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas, įsidėmėkime tokį žinojimą ne kaip faktą, bet kaip hiotezę. T.y., rasės tikrai turi savo kilmę, tačiau žinios apie tai nėra skirtinos „silpnų nervų“ žmonėms ir tautoms.

Be kita ko, „nepasirengusi“ yra subjektyvus veiksmažodis, o subjektyvumas šia prasme implikuojasi į asmenines pastangas, be kurių niekuomet netapsi pasirengusiu. Pabandykime visi, tiek žydai, tiek jų pravardžiuojami „gojai“ bent šiek tiek pasirengti tam žinojimui, kuris vis vien anksčiau ar vėliau kristalizuosis.

„Išrinktosios tautos“ problema – labai senas reiškinys, nes rašytiniuose šaltiniuose minimas dar nuo Kaligulos laikų. Tačiau kol kas pamėginkime panagrinėti ne problemą, bet patį klausimą – kas gi yra ta „išrinktoji tauta“?

Vėl gi, iš biblinių šaltinių žinome, kad istoriškai žydai – senovės Egipto vergų tauta. Iš kur ir kaip ji atsirado dar iki jos 40-mečio klajojimo tarp trijų palmių?

Genetiškai žydai praktiškai nesiskiria nuo kitų semitų, pavyzdžiui, palestiniečių. Bet palestiniečiai nelaikomi žydais. Kas juos skiria, jei genetiškai jie iš esmės nesiskiria? Tik ideologija. Tai reiškia, kad žydiškumas, t.y. „Dievo išrinktumas“, paveldimas ne genetiškai, bet ideologiškai.

Tokiu atveju darosi suprantamas ir išskirtinis „išskirtinumo“ paveldėjimas per motinos liniją, turint omenyje ne vienoje tautoje gyvą posakį „gavo su motinos pienu“.

Tai patvirtina ir įrodyta vandens – pieno pagrindo – savybė išsaugoti informacinę struktūrą. Žyniai užprogramavo žydus ideologiškai, o kadangi ideologija nepersiduoda lytiniu keliu, tai žydu laikomas tas, kas tą ideologiją gavo su motinos pienu.

Galima tik įsivaizduoti to ideologinio imprinto meistrų gebėjimų jėgą, jei tas imprintas, po tiek pačių žydų ir kitų tautų išbandymų ir kentėjimo, praktiškai nepraradęs potencialo atkeliavo nepakitęs iki mūsų dienų…

Nors Egiptas geografiškai yra tarpinė šalis tarp Afrikos ir Europos, dalis antropologų tvirtina, kad faraonai buvo baltosios rasės, o likusi egiptiečių prastuomenė, kaip ir priklauso pagal geografinę padėtį, genetiškai buvo kažkas tarpinio tarp afrikiečių ir europiečių. Tai dalinai patvirtina negroidinės ir azijinės rasių kai kurių anatominių požymių panašumai:

negroidinės – didesnis atstumas tarp akių nei baltųjų, akys šiek tiek išsprogusios, jų ašys ne vienoje linijoje, priaugę ausų speneliai, šnervės – didelės, jų plokštuma nestatmena veidui, ištęsta kaukolės forma, didelės lūpos…

Atitinkamai Artimųjų Rytų gyventojų, tame tarpe ir semitų bruožai: akys šiek tiek išsprogusios, didesnis atstumas tarp akių, priaugę ausų speneliai, šnervių plokštumos skiriasi ir yra nestatmenos veidui, ištęsta kaukolės forma, didesnė apatinė lūpa…

(tarp kitko, eugenikai dar yra pastebėję, kad dėl siauresnės genetinės bazės „išrinktųjų“ veiduose dažniau pasitaiko akivaizdi asimetrija.)

Faktas, kad senovės Egipte vergavimui buvo atskira tauta, o ne patys egiptiečiai, galėtų reikšti, kad žyniai – Senovės Egipto ideologai – vergus iš kažko atrinko, išskyrė ar patys išvedė, kitaip tarus – „išsirinko“.

Turint omenyje tokią prielaidą, visai kitokią prasmę įgautų ir „išrinktųjų pozicija“, realiai reiškianti ne žydų Dieviškąjį išskirtinumą, bet jų dirbtinę paskirtį tam tikrai užduočiai atlikti, kurią jie pavyzdingai nepriekaištingai vykdo lig šiol, jei jau žydų klausimo viešoje erdvėje, anot brolio Natanielio, žydo pagal tautybę, nors ir kontroliuojamoje pačių žydų, niekaip nepavyksta užgniaužti.

Žydų problemą dar nuo Romos imperijos klestėjimo laikų labai daug kas bandė spręsti visokiausiais būdais: žydų neįsileidimo į šalį, žydų žymėjimo specialiais ženklais, žydų apgyvendinimo getuose, kitais būdais, įskaitant net pastangas žydus išnaikinti fiziškai, tačiau sprendžiant iš to, kad žydų klausimas tebeegzistuoja, visi šie būdai tėra tik kova su senovės Egipto žynių suprojektuotais vėjo malūnais, todėl kovoti šią kovą a priori yra beprotiškai beprasmiška.

Tačiau tai, kad įvairios tautos tiek laiko stengiasi šią problemą išspręsti, turėtų reikšti bent jau kažkokio sprendinio buvimą. Ko gero jį suprato Kristus, greičiausiai bandęs aiškinti žydams neurolingvizmo meistrų jiems paskirtą pasaulio užvaldymo įrankio dalią ne bibliniais palyginimais ir alegorijomis, bet tiesiai šviesiai.

Nes kaip įrankį bepavadinsi – „Žemės druska“, „Gojų valdovas“ ar „Dievo išrinktasis“ – įrankio esmė ir paskirtis nuo to nesikeičia.

Bet „žydų problema“, kaip jau iš pačios sąvokos seka, reiškia, kad tai niekieno kito, apart pačių žydų problema ir niekas kitas be pačių žydų jos neišspręs.

Vargu ar kas užginčytų, kad daug sunkiau atsisakyti tau primesto Dievo išrinktojo, negu Dievo vergo vaidmens, tačiau benaršant interneto platybėse viltinga stebėti, kad nemažai žydų jau kuris laikas bando atsigauti iš tos keliatūkstantmetės „Dievo“ išrinktųjų hipnozės ir nuosprendžio (kitaip nė nebūtų tokios pačių žydų sugalvotos sąvokos „self hating jew“).

Vienas tokių žydų- garsus šachmatininkas Boby Fisheris. Kodėl apie jį mažai tegirdėjome? Gal būt todėl, kad jis, vaikystėje neapipjaustytas, apie savo tautiečius viešai atsiliepdavo labai negatyviai, – čia tik viena citata iš straipsnio apie jį:

„Turiu vieną nepatogią ypatybę, Judžinai (iš radiointerviu Judžinui Torui 1999 metais). Nemėgstu slėpti to, ką galvoju. Ir tu, jei nesiruoši liautis dirbęs žydams, nebegali daugiau sakyti to, ką galvoji. Pavyzdžiui, negali sakyti, kad holokausto niekada nebuvo. Tai yra absoliučiai draudžiama.

Negali sakyti, kad apipjaustymas yra nusikaltimas. Žiauriai daug dalykų, kurių negali sakyti, jei sėdi žydų vežime. Tokių žmonių kaip aš buvo daug, tačiau truputis po trupučio žydiška dvasia užkariauja viską”.

Bobis apie žydiškumą visame kame, apie karo Jugoslavijoje nusikalstamumą kalbėjo dar neprasidėjus 3 tūkstantmečiui, kuomet viešas diskursas apie tai buvo dar labiau nepriimtinas, nei dabar, bet per pastaruosius 20 metų laisvamaniškumas net šioje viešai nediskutuotinoje temoje apie žydų indėlį į paskutinių poros tūkstantmečių žmonijos regresą vis raiškiau veržiasi į viešumą.

Ir pabaigai toks tarp kitko klausimėlis patiems sau: jei jau švedų psichologai moksliškai nustatė, kad apipjaustymas ankstyvoje kūdikystėje sužaloja žmogaus psichiką nebegrįžtamai, gal visai vertėtų prieš ką nors išrenkant į visuomeniškai svarbią poziciją paprašyt nusimaut kelnes?.. Arba bent įdėmiau pasižiūrėti į akis, lūpas, ausis ir nosį…