- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Lietuvių kalbos naikinimas, priešintis tam ar ne?

paveikslėlisNuostabi ta mūsų kalba! Kiek ilgai ji gyvuoja, o gyvuos? Ar kas pajautėte, kaip ji po truputį keičiasi, ar pastebėjote, kad jos žodžiai keičiami svetimybėmis, kurių pagrindas – kitų kalbų skoliniai (daugiausia anglų) sulietuvintomis galūnėmis (sulietuvintos galūnės – gudru ar ne?). Tokių žodžių ypatingai apstu valstybinėse ir/ar mokslo įstaigose.

Net tokios įstaigos/tarnybos, kaip “Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija/komisija”, savo pavadinimuose naudoja protus atjungiančius ir daugumai gyventojų nesuprantamus barbarizmus, kurie mums pristatomi kaip tarptautiniai žodžiai. Sąmoningai tai daroma ar ne? Į šį klausimą atsakymo neturiu, žinau tik tiek, kad tai vyksta.

Žinia, įvairių nustatytų nelietuviškų žodžių (term’inų standart’ų) žmogų mokina jau mokykloje. Kiekvienais metais vadovėliai vis gausiau papildomi įvairiausiais barbarizmais – lietuviškų žodžių keitiniais.

Daugumos iš jų reikšmių mokiniai neįsimena. Dažnai nesuvokia, apie ką apskritai yra rašoma vadovėlių puslapiuose. Švietimo įstaigos/mokyklos skelbiamos žinių teikėjais. Kodėl jų teikimas vietomis toks painus?

Ieškant atsakymo, el. laišku buvo kreiptasi į Ugdymo plėtotės centrą, atsakingą už vadovėlių turinio vertinimą. Ar UPC yra atsakingas ir už turinio kalbinės raiškos vertinimą? Ugdymo plėtotės centro Veiklos analizės ir kokybės užtikrinimo skyriaus metodininkė Ramunė Šiaučiulytė atrašė, kad ” už vadovėlių kalbinės raiškos ir terminijos vertinimą yra atsakinga Lietuvių kalbos komisija.

Teikėjas/leidėjas vadovėlio antraštinio lapo antroje pusėje įrašo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimą dėl vadovėlio kalbos atitikties kalbos taisyklingumo reikalavimams.”
Akivaizdu, kad tarptautiniai (kad ir kokią žinią šis žodis neštų) žodžiai vis labiau skverbiasi į lietuvių kalbos žodyną kaip keitiniai.

Dauguma tų keitinių turi puikių lietuviškų atitikmenų, o jei ir neturi, kas trukdo kurti naujus? Valstybėje turime ne vieną tarnybą/įstaigą, kuriai privalu prižiūrėti, kad mūsų kalba būtų saugoma ir puoselėjama. Tik ar tikrai jų užduotis ją išsaugoti, ar tikrai jiems rūpi, kad lietuvių kalba gyvuotų savu pavidalu?

Kiek tenka viešai girdėti šių tarnybų pasisakymus, tai juose skamba vien nuogąstavimai, kad jų kuriami naujadarai niekam nepatinka ir netinka, nors bandoma keisti tik tokius žodžius, kurie esminių pokyčių ir įtakos žmonių tarpusavio supratimui neturi. O esminių žodžių, kurių gausu valstybės valdymo žodyne ir jie yra svarbūs, niekas nedrįsta keisti.

Turime aibę: politikų, advokatų, medikų, specialistų, marketiningų, shopų, kodeksų, inspekcijų, inspektorių, komisijų ir gyvą galybę kitų žodžių, kurie tikrai turi lietuviškus atitikmenis. Taigi lietuvių kalba – seniausia Europoje, o gal net ir visame pasaulyje. Kaip čia yra, kad ją lengvai aukojame?

Bet kurio žodžio reikšmė turi atitikti juo įvardijamą veiksmą ar tam tikrą pavidalą.

Kokį pavidalą įgauname mes, kai naudojame žodžius, kurių reikšmių iš esmės nesugebame suvokti? Na, ne visi, bet dauguma. Kalbu apie didžiąją dalį tautos, kurią, atjungus nuo proto, lengva valdyti ir nukreipti susinaikinimo linkme. Žiūrint plačiau, net nukreipti niekur nereikia, bendro sutarimo neturinti žmonių grupė pasmerkta elgtis kvailai: kažką kažkas kalba ir vienas kito nesupranta. Kažkur girdėta?

Atmintyje yra išlikęs prisiminimas apie atliktą bandymą su varlėmis ir jų gebėjimu sureaguoti į pokyčius aplinkoje. Bandymui buvo panaudoti du pilni puodai vandens, varlės ir kaistuvas vandeniui užkaisti. Į ką tik užkaistą vandenį įdėta varlė iš karto pajuto pokytį ir nedelsiant iššoko iš indo. Antrai varlei pasisekė mažiau, nors ji buvo patalpinta ne į verdantį, bet į šaltą vandenį. Nepasisekė dėl to, kad vanduo buvo po truputį kaitinamas iki kol užvirs. Jam užvirus, išvirė ir varlė. Kas jai nutiko, kad ji nesugebėjo sureaguoti į vykstantį pokytį? Ar panašus likimas laukia ir lietuvių kalbos?

http://youtu.be/APxGubAkOz0 – “Išvirusios varlės bandymas”

Seimas yra patvirtinęs žmonių grupę, kuri, teisiniais “aktais” įvardinta kaip „komisija“ (ir šio pavadinimo, šiukštu, negalima keist), šiuo metu “egzistuota” kaip „Valstybinė lietuvių kalbos komisija“. Ji tvirtina, kokie žodžiai turi būti naudojami lietuvių kalboje. Patvirtinta daug nelietuviškų žodžių – pilnas „Terminų bankas“.

Pasiūlymus komisijai (ir bankui) teikia ir Lietuvos Standartizacijos departamentas prie Aplinkos ministerijos.

Išreiškus susirūpinimą lietuvių kalbos gryninimu bei pasiteiravus, kaip būtų galima prisidėti prie barbarizmų keitimo lietuviškais atitikmenimis (bendrauti jiems buvo pasiūlyta el.paštu), iš Standartizacijos departamento gautas N.Banevičienės (Planavimo, tikrinimo ir leidybos skyriaus vyr. specialistė (lietuvių kalbos ekspertė, Terminologijos komisijos narė) atsakymas, kad cituoju:

„Departamento Terminologijos komisijos pirmininkas ir nariai nemato Jūsų galimybių prisidėti prie mūsų institucijoje dirbamo terminologinio darbo – jis vyksta realiai darbo vietoje kiekvieną dieną.“

Kaip sakoma, užtrenkė duris palei nosį. Ir savo vieno sakinio ilgio atsakyme panaudojo net 6 barbarizmus, kurie tikrai turi lietuviškus net mažam vaikui suprantamus atitikmenis. Belstis į dar vienas duris? Ar patiems imtis veiksmo, kad savo savastį išsaugoti? Ar sugebėsime išsaugoti vieną seniausių, o gal net ir seniausią kalbą pasaulyje?

Mokytoja