Migracija į kitą pusę

2016, gruodžio 10, 10:17 | kategorija Ideologija | 13 komentarų | peržiūrų 755 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Sandra Bernotaitė

Sandra Bernotaitė Melburne

Sandra Bernotaitė

Emigrantai nenori grįžti – taip mano likusieji tėvynėje. Bet kuo ilgiau gyvenu svetur, tuo aiškiau suvokiu paradoksą: net ir norėdami grįžti, emigrantai negali. Negalėti yra kas kita negu nenorėti. Negalėjimas nepriklauso nuo tavo noro. Ir tai ne tik išorinė kliūtis, tai ir vidinė, labai svarbi vidinė kliūtis. Didelis skirtumas, ar kvieti grįžti nenorinčius, ar grįžti negalinčius.

Migruojama tik į vieną pusę. Nėra buvę pasaulyje atvejo, kad į kurią nors šalį masiškai grįžtų emigravusieji. Vienetai, dešimtys, tūkstančiai – taip. Bet štai šiuo metu iš Lietuvos, vien po nepriklausomybės atgavimo, emigravo apie milijoną. Trečdalis. Jie negrįš.

Vienas psichologas, paklaustas, ar įmanoma atšaukti ekologinę žmonijos katastrofą, atsakė taip: „Deja, negaliu jūsų nuraminti. Žmogus niekada savo noru nesutiks gyventi blogiau, negu gyvena dabar.“ Žmogus renkasi gyventi vis geriau ir geriau, ir geriau. Grįžti ten, kur jam buvo blogai, o juolab grįžti ten, kur gyvenimo kokybė mažai pakitusi, ypač po sunkaus, bet vykusio užsikabinimo naujoje šalyje, būtų ėjimas prieš gamtą.

Migraciją kontroliuoti gali tik priimančioji šalis – savo knygoje „Exodus“ teigia ekonomistas Paulas Collier. Šalis, netenkanti savo gyventojų, tegali nukraujuoti, ypač jei nenori imtis kraštutinių priemonių – uždaryti sienas, įkalinti savo populiaciją. Šito mes tikrai nenorime. Tad ar įmanoma apsukti migracijos vektorių, susigrąžinti emigrantus? Atsakymas aiškus.

Bet gal neteisingas pats klausimas? Reikia klausti ne ar galima sugrąžinti, bet kiek galima sugrąžinti, kuriuos reikia kviesti ir tuomet jau būtų aiškiau, kaip tai įmanoma padaryti. Kaip visuomet, galioja tikslinės auditorijos faktorius. Jei kviesi visus, neatsilieps niekas.

Emigrantų sugrąžinimo pažadais netikiu. Manau, netiki tuo nei emigrantai, nei politikai, nei visi tie, kurie liko gyventi Lietuvoje. Atvirai kalbant, jie nemėgsta nei emigrantų, nei jų sugrąžinimo idėjos. Kodėl turėtų? Ar taip trūksta darbdaviams tų, kurie reikalaus geresnių darbo sąlygų ir teisingo atlygio? Ar taip trūksta ksenofobams tų, kurie į akis sakys, o ir savo pavyzdžiu rodys, kad lietuvių tauta nėra vienalytė nei etniniu, nei tikėjimo, nei lytiškumo atžvilgiu? Ar reikia universitetų dėstytojams gabesnių, garsiuose pasaulio universitetuose disertacijas apgynusių mokslininkų? Ar reikia verslininkams doro verslo pavyzdžių? O inteligentų klanui – ar tikrai reikia konkurentų, kalbančių keliomis kalbomis ir išsilavinusių pasaulio kultūros kontekste? Jei grįžusieji taps visiškai nepakantūs korupcijai ir nesilaikys „tradicinių vertybių“ – kaip tada? Jei tas milijonas grįžtų rytoj pat, kiltų pilietinis karas.

Collier lygina šalių socialinius modelius ir skirtingas jų kultūras (ne tautybes). Kultūros nėra lygios. Galime kalbėti apie tai, kad visos kultūros yra unikalios, vertos išlikti, vertingos pačios savaime, bet tai ne ekonomistų kalbėjimas. Vienos kultūros tampa pagrindu klestinčiai ekonomikai, kitos kultūros tampa stabdžiu ir kliūtimi.

„Kultūra yra viešasis gėris par excellence: tai, ką kiekvienas vertina, bet niekam nėra konkrečiai atlyginama už jos išlaikymą,“ – teigia P. Collier. Kiekvienos kultūros sėkmė priklauso nuo bendruomenės narių gebėjimo jausti empatiją. Empatija kyla iš bendrosios tapatybės pojūčio. Bendroji tapatybė kuriama abipusės pagalbos ryšiais, kai kiekvienas bendruomenės narys jaučia pareigą padėti kitam nariui. Jeigu daugėja žmonių, kuriems artima oportunizmo, o ne bendradarbiavimo strategija, visuomenė darosi vis nelaimingesnė, nes dalis gyventojų vis labiau išnaudoja kitus. Kai oportunistų skaičius ima persverti, dori žmonės lieka kvailių vietoje. Bendruomenei gyvybiškai svarbu yra tai, kad didžioji dalis gyventojų norėtų nubausti tuos, kurie siekia naudos tik sau ir atsisako veikti visų labui. Blogiausias variantas, kai bendruomenė ima bausti tuos, kurie viešai apskundžia prasikaltėlius.

Čia tiktų pavyzdys, kai Lietuvoje bandyta kovoti su atlyginimų mokėjimais vokeliuose ir buvo įsteigta anoniminė telefono linija, nes atvirai pranešti apie korupciją buvo pernelyg pavojinga pačiam pranešėjui… Bėda ne tai, kad maži atlyginimai, ne tai, kad jie duodami vokeliuose, o tai, kad vogimas iš valstybės (bendruomenės) yra norma, o norintys tai ištaisyti viešojoje sąmonėje laikomi išdavikais. Tokių pavyzdžių yra daug. Mūsų visuomenė baudžia apie problemas kalbančius, teisybės ieškančius, dorus žmones. Tai reikia keisti.

Moralinis reliatyvizmas suduoda smūgį ekonominių vertybių apsaugai: pasitikėjimas veikia socialinį bendradarbiavimą, kuris yra svarbus klestėjimui. Žmogus renkasi būti „insaideriu“ ar „autsaideriu“ – tai irgi svarbus P. Collier pastebėjimas. „Autsaideris“ tik apsimeta, kad jam svarbios darbovietės (ar šalies) idėjos, kultūra, bendravimo modelis. Jis siekia greitai praturtėti ir palikti laivą, kol tas nenuskendo, jam nerūpi kompanijos (ar šalies) ateitis ir juolab klestėjimas. Kas nori tokių darbuotojų (piliečių)?

Bijau, kad Lietuvoje vis dar daug „autsaiderių“. O tie, kuriems tokia būsena nepatinka, ieško laimės svetur. Svarbu ir tai, ar Lietuvos politikai, įmonių ir įstaigų vadovai skatina būti „insaideriu“, ar jie lygiai tokie pat „autsaideriai“, tik imituojantys vakarietišką kultūrą? Žmonės, turintys motyvacijos būti „insaideriais“, labai greit pamato vadovo dviveidystę ir ima dirbti „pasiplėšimui“, žinodami, kad greitai gali tekti gelbėtis – apleisti skęstantį laivą. (Man taip yra atsitikę.)

Sunku tokios kultūros aplinkoje piliečius įtikinti, kad jų mokesčiai yra meilės tėvynei įrodymas. Ne, jie greičiau giedos tautinį himną ir mojuos trispalvėmis krepšinio čempionatuose, negu sumokės mokesčius. O juk be ekonominės nebus jokios kitokios gerovės.

Nepadėti tam, kuris verčiasi sunkiau. Neturėti kitam užuojautos. Turtėti kitų vargo kaina. Didinti socialinę atskirtį. Mažinti laimės koeficientą. Nes laimė – ne piniguose, o kultūrinėje atmosferoje: laisvėje, brolybėje, lygybėje.

Lietuviai, aišku, išsiveža savo tėvynės kultūrą ir socialinį modelį. Pirmaisiais emigracijos metais kai kurie tąja kultūra ir modeliu didžiuojasi, patys nesuprasdami kodėl. Tiesiog tai jų tapatybės pagrindas. Vėliau, bandydami prisitaikyti svetimoje aplinkoje, jie yra priversti priimti kitą modelį, išmokti kitokios bendravimo kultūros, antraip tiesiog negaus darbo ir neįsitvirtinę pateks į dar blogesnes sąlygas negu tėvynėje. Kai kurie emigrantai neturi vidinės motyvacijos nei mokytis, nei kaip nors atsilyginti juos priėmusiai bendruomenei: jie yra oportunistai. Buvo oportunistai Lietuvoje, tokie liko ir užsienyje.

Bet yra ir kita pusė: nauda šaliai, praradusiai daug žmonių, gali būti milžiniška, jeigu bent dalis sėkmingai prisitaikiusių prie turtingos ekonomikos socialinio modelio žmonių grįš ir nebepasitenkins senąja tvarka, t. y. taps aktyviai pilietiški. Tai įmanoma.

Jei lietuvių emigracija pasiekė epidemijos mastą, galbūt ir pats procesas turi virusinį pobūdį. Tuomet reiktų į tai atsižvelgti ir emigrantus kviečiant tėvynėn: pabandyti sukurti „virsmo taško“ reiškinį. Virsmas įvyksta tuomet, kai susideda daug mažų dalykų, teigiamą pokytį skatinančių smulkmenų kritinė masė.

Galbūt Lietuvos žiniasklaidai verta labiau domėtis ne emigrantų sėkme užsienyje, o grįžusių patriotų istorijomis. Aišku, geriausia būtų kuo objektyviau nušviesti situaciją, bet visgi ieškoti sėkmės atvejų. Dabar į akis labiausiai krenta tiek grįžusiųjų, tiek ir pasitinkančiųjų nusivylimas. Taip pat reikia išmokti susilaikyti nuo „išvarymo“, kurį geriausiai iliustruoja vienas pasisakymas internete: „Aš, kaip atsakinga motina, savo vaikus raginu: bėkit, bėkit, kol galit, o kai įgausit proto, patirties, turėsit noro ir galėsit kažką gero duoti tėvynei, kurkite čia filialus, atvažiuokit į svečius, na, o jei proto taip ir neįgijote, grįžkit suvisam.“ Ypač varyti lauk jaunimą iš tėvynės įnikę yra tėvai, mokytojai, dėstytojai… Tokie „gero linkintys“ žmonės sukuria įspūdį, kad jaunimas Lietuvai yra nereikalingas, kad materialinė nauda yra tikslas. Taip atimame iš jaunimo gražų tikslą: kurti savo tėvynę drauge.

Jei politikams pavyktų prikviesti bent dešimtadalį piliečių – galbūt tiek ir pakaktų kultūriniam pokyčiui ir sveikos ekonomikos užuomazgai. Išsilavinusius ir lanksčius aukštos kultūros žmones įmanoma pasiekti per žiniasklaidą. Ryšys su jais visai nėra nutrūkęs. Ir jiems nebūtina prižadėti tėvynėje tokios pat algos, kurią gauna svetur. Grįžtantiems daug svarbiau pažadėti, kad jie bus išklausyti ir jų patirtimi bus pasinaudota.

Pagaliau svarbus yra net toks dalykas, kaip pasitikimas Vilniaus oro uoste. Emigrantas, grįžęs savo tėvynėn, tampa lygus imigrantui. Jį ištinka kultūrinis šokas, jo nepriima vietiniai, reikia išmokti gyventi naujoje vietoje, prisitaikyti ir t. t. Užuot nutaisę veido išraišką, rodančią, kad esi čia nepageidaujamas, galėtume visiems sakyti: „Sveiki, sugrįžę namo!“ Jei kas mane taip pasitiktų – apsiverkčiau.

pasauliolietuvis.lt

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 13

  1. konkurencijos nėra says:

    Ir ši problema susideda iš pasaulio galingūjų ir pinigų…

  2. Vidas says:

    Jei trumpai, tai jau  velu gerti borzomi, kai pacientui jau inkstai atsisake….
    Ketvirti amziaus vedama genocido  politika siuo klausimu, jau duoda savo vaisius ir, rekia paprasciausiai pripazinti, jog tai tragedija!!!
    Ir kaltininkai sios tragedijos zinomi, kurie ir toliau “sekmingai vairuoja“ valstybes vaira…
    Jei gryzti prie borzomio, tai pagal visus simptomus, pacientiui atvesta dar 3-5 meteliai…

  3. Myndė says:

    Nežinia kodėl, bet neteko dar niekur matyti klausiant tiesiai šviesia: kodėl per tokį trumpą laiką įvyko tokio masto emigracija? Nesam nei biedniausi, nei stichijų ar karų skriaudžiami (neadekvatų isterija nesiskaito). Ir nežiūrint nieko, užtikrintai ir apsimesdami, kad nesuprantam, keliaujam susinaikinti. Kodėl?

  4. >Mynde says:

    Kodel?Gal but todel kad,pries istojant i es,LT pramone buvo orentuota sssr kryptimi.Standartu skirtumai ir nereikalinga konkurencija padare viska,jog taptume darbo jegos tiekejai,bet ne gamintojai.Bet gal tai ne tiesa.

  5. Simas Simaitis says:

    Niekaip nesparantu, kodėl autorė deda tokias viltis į valstybę. Tą valstybę, kurią mes dabar turime, neatitinka autorės dedamų lūkesčių. Valstybės kūrimas prasideda nuo mūsų visų sąmoningumo, valstybė kuriama iš apačios, o ne ji gaunasi savaime. Kaip toje liadies dainoje:“ žalias vynas iš vandens, o studentas iš piemens“. Valstybė prasideda iš šeimos ir jokiu būdu ne atvikščiai. 

  6. Algirdas Minkauskas says:

    Viskas taip, tik bėgam mes iš valstybės, kurios dalimi patys esame. Na, bent jau mums taip sako. Bėgam nuo savęs? Gal kam pavyko pabėgti? Pasidalinkit patirtimi. Nuo artimųjų likusių Tėvynėje juk nebėgam, atvirkščiai-netgi lankome juos. Mums netgi malonu grįžti. O vėl išvykti mūsų neskatina nei artimieji, nei draugai, nei dar kažkas. Vis tik išvykstam. O jeigu valstybės nebūtų, o visa kita liktų kaip buvę, kaip tada? Juk ir artimieji artimi ir draugai kaip draugai ir Tėvynė graži kaip anksčiau ir lašiniai kvepia kaip kvepėję. Skirtumas tik toks, kad niekas niekam nenurodinėja kaip gyventi ir kiek už tokį gyvenimą susimokėti.

  7. Simas Simaitis says:

    Tautą laiko kartu ne artimieji, o tautinė ideologija. Lietuvos valstybinė ideologija tarnauti Mamonai. To rezultatą mes puikiai matome dabar. Lašinių kvapas čia visai ne prie ko. Nors ir jie prie ko. Jau dabar reikia turėti labai gerus artimuosius, kurie pagamintų gerą rūkytą lašinį, o jį dar ir užauginti dar reikia. Arba turi kitą galimybę: kiaulės kūną papigiai nupirkai lenkuose, išmirkiai papigiai chemijoje ir pardavei tautiečiui kaip naminius. Tautiečių gobšumas veši nekontroliuojamai, kaip ne kaip gyvename kapitalistiniame liberalizme.

  8. Romanas says:

    Romanas
    Taip mūsų gimtojoje Lietuvėlėje gausu įvairių problemų. Tai įvairi korupcija , objektyvaus teisingumo su žiburiu reikia ieškoti , godumas liejasi per kraštus , savo kraštą ruošiamasi padaryti karo veiksmų teritorija
    nebeturime savų pinigų , šlubuoja šeimos institucija klibinama juvinalinės teisės ir t. t. Kas turi šią trumparegišką politiką mūsų krašte pakeisti į toliaregišką , kuriame kiekvienas gimęs žmogus turėtų orų gyvenimą ir šviesų rytojų? Klausių visų šiame krašte gimusių , taip pat ir tų kurie jau iš jo išvyko. Tą vieną milijoną lietuvių , palikusių Lietuvą , reikėjo jų tėvams ir seneliams užauginti , išleisti į mokslus , apgaubti žmogiška meile , sukuriant jūsų nuostabius kūnus ir intelektualinį potencialą. Tai milžiniškas kapitalas , kurį jūs gavote iš gimtojo krašto. Ar ne manote , kad jūs likote skolingi savo gimtinei ?
    Mūsų senoliai gyvenę šiame krašte , daugelyje mūšių iš kurių žymiausias – Žalgirio mūšis , liejo kraują , kad būsimos lietuvių kartos galėtų gyventi šiame nuostabaus grožio gamtos kampelyje. Šis jų pralietas kraujas mus visus įpareigoja pratęsti jų darbus. Dabartiniu metu, tai įpareigojimas mums visiems pašalinti susikaupusias problemas , trukdančias kurti šviesią Lietuvos ateitį . Ją tik vieną teturime ir visi būkime jos patriotais . Priešingu atveju ją gali ištikti Prūsijos likimas .

  9. pestininkas says:

    Gal ateis tas laikas kai KALTIEJI atsakys Tautos akyvaizdoje už juodus darbus, ir deramai už juos neš užmokesti!? Viėna aišku tai ivyks tada kada turi ivykt! Abstrakčiai ar ne?

  10. konkurencijos nėra says:

    Kas turi įvykti, to nišvęngs NIEKAS!

  11. Dainius V. says:

    Labai nesigilinsime į mūsų šalies istorines peripetijas,tačiau akivaizdu,kad Lietuvai nuo seniausių laikų buvo skirtas dalinis ar net visiškas sunaikinimas.Kiek metų vokiečių kryžiuočiai puldinėjo lietuvius?Ir visiškai nesvarbu,kas laimėjo Žalgirio mūšį,nes Jogailai patapus Lenkijos karaliumi Lietuva prarado galimybę vystytis kaip galinga valstybė kitų Europos valstybių atžvilgiu.Karo su vokiečių okupantais pasekmės: silpnai išvystyta žemdirbystė,nesėslus gyventojų gyvenimo būdas,didelis mirtingumas,praktiškai jokių amatų.Toliau lietuviai buvo sulenkinami,toliau carinės Rusijos nuožmiai rusinami.Smetonai tapus nepriklausomos Lietuvos prezidentu valstybė taip ir nespėjo atsigauti,nes kilo pasaulinis karas,kurio metu šarvuoti kryžiuočių palikuonys vėl trypė Lietuvos žemelę,jam pasibaigus maskoliai vėl sugrįžo,nes to meto lietuviai nesugebėjo išsikovoti tikrosios nepriklausomybės,o ir negalėjo.Po sovietų sąjungos žlugimo atėjo tos pačios gadynės metas,kada pramonė yra sužlugdoma,švietimas iškreipiamas,verslai neskatinami,o apdedami dideliais mokesčiais,sveikatos apsaugos sistema paverčiama pelno siekiančia organizacija su šūkiu „kuo daugiau ligonių“,jaunimas išvaromas iš šalies darbui okupantų valstybėse,o likusi dalis yra apdorojama alchogoliu,narkotikais ir specialiai parengta infošou.Turiu vienintelį klausimą tiems,kam mano komentaras nepatiks – kam buvo ir yra naudinga Lietuvą matyti ne kaip valstybę,o kaip Kauno apskrities dydžio rezervatą?

  12. memel says:

    nenusimink Dainiau,subires tas Evrasajuzas ir Lietuva gales vel kazkokiam laikotarpiui buti „laisva ir nepriklausoma“,tik ta laime buti laisvam kiekvienas supranta savotiskai ir pakelt nuotaikai trumpas anegdotas:
    kalejimo virsininkas: – Petraiti,kodel bandete pabegt is kalejimo?
    – norejau ponas virsininke pabeges i laisve vesti. 
    – na ir keistas tavo supratimas apie laisve Petrati.

  13. Dainius V. says:

    Memel, dėkoju tau už paguodos žodžius,tačiau tai parašiau ne iš beviltiškos būsenos,ne pykčio pagautas,,bet iš didelio didelio apmaudo mūsų žmonėmis … Ir žinai,mielas tautieti,negaliu nesijaudinti,nes mano geras draugas,puikus šeimos žmogus ir galintis pats užsidirbti ir net suteikti porą darbo vietų, LIETUVIS ,pasako : vasarą aš emigruoju – jau APSISPRENDĖME.Tai reiškia,kad tokį sprendimą priėmė VISA šeima.Žinai,Memel,liūdniausia tai,kad aš galiu mūkti kaip veršis,bliauti kaip ožys,ar verkti kaip moteris,tačiau net rašydamas šį komentarą negaliu sulaikyti savo draugo ir jo,lietuvių šeimos emigruoti.Tai labai liūdna,tačiau aš jo negaliu teisti,nes puikiai žinau ,kaip ta pora „kabinosi “ į gyvenimąČIA , ignoruodami ne tik pašalpas( JIEMS TAI BUVO MAŽŲ MAŽIAUSIAI NESUPRANTAMA),bet ir bankų paskolas.Tiesiog jie dirbo ir norėjo ČIA gyventi.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top