- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Nepakeliama gimtosios kalbos našta

fotoVytautas Čepas

Nesudėtinga mūsų kasdienybė. Viskas paprasta ir aišku, kol patys dėl kvailumo, bailumo, abejingumo ar noro įsiteikti visko nesugadiname. Keisčiausia, kad net dėl visiškai aiškių ir paprastų dalykų sugebame sukelti tokią sumaištį, jog paskui patiems nebeaišku, nei kas esame, nei kur esame. Taip rašydamas galvoje visų pirma turiu valstybinę lietuvių kalbą.

Iš tiesų, kas gali būti aiškiau. Konstitucijos 14 straipsnyje juodu ant balto parašyta „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Tačiau ir šią keturių žodžių konstitucinę nuostatą sugebame taip sušiaušti ir suvelti, kad į valstybine įvardytą kalbą kojas valosi kas tik netingi. Sugalvoja – iškraipo, užsimano – ignoruoja, išsityčioja, neva tai esą mužikų kalba, tad tegul ją mužikai ir vartoja, o jau jie, „kilmingieji“, kaip nors išsivers su kokia nors puskalbe. Suprantama, nei konstitucinės nuostatos, nei įstatymai, nei moralės principai šiuo atveju neturi jokios reikšmės.

Paskutinis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) siūlymas rašyti valstybinius dokumentus nevalstybine kalba yra ryškiausias to pavyzdys. O juk būtent komisija, kurios pagrindinė priedermė yra puoselėti ir ginti valstybinę kalbą, turi prižiūrėti, kad ji būtų tinkamai vartojama viešojoje erdvėje ir valstybės institucijose.

Tiesa, jos atsakymas į teisingumą vykdančių politikų paklausimą, kaip rašyti už užsieniečių ištekėjusių lietuvaičių ir Lietuvos pilietybę priėmusių užsieniečių pavardes, yra ganėtinai painus, tačiau akivaizdu, kad siūloma rašyti originalo kalba.

Paprastai kalbant, jei lietuvaitė ištekės už prancūzo, tarkime, Ruso, tai jos pavardė lietuviškame pase būtų rašoma Rousseou, o jei už Pežo – Peugeot. Čia specialiai parinkau labiau mums žinomas pavardes, pirmoji – filosofo, antroji – puikuojasi ant Lietuvoje populiarios prancūziškos markės automobilių. Taigi, abi daugiau ar mažiau žinomos. Tačiau tokių ir panašių pavardžių prancūzai turi tūkstančius, o juk belgų, olandų, skandinavų, vokiečių, o ir tų pačių britų pavardės mums ne mažiau sudėtingos, beje, kaip ir mūsų jiems.

Nemokėdamas prancūzų kalbos gramatikos gali per galvą verstis artikuliuodamas tas raides – vis tiek joks prancūzas tavęs nesupras, geriausiu atveju pagalvos, kad esi juokdarys arba šiek tiek sutrikusios psichikos. Ką daryti? Išeitis yra, tereikia pase padaryti papildomą įrašą originalo kalba. Kaip ir kur – jau žymiai paprastesnis ir su Konstitucija nekonfliktuojantis klausimas.

Kalbant apie norinčius gauti Lietuvos pilietybę ir turinčius tokią teisę, viskas kur kas paprasčiau – jei jau trokšti tapti Lietuvos piliečiu, tai būk malonus ir sutik su čia galiojančiais įstatymais ir taisyklėmis. Na, o jei jos tau nepriimtinos – turėk savo seną pilietybę.

Dar vienas aspektas, kurio nevalia pamiršti, yra tai, kad VLKK išimtį siūlo daryti tik pavardėms, rašomoms lotyniško pagrindo rašmenimis. Tačiau Lietuvoje gyvena armėnai, gruzinai, žydai, arabai, kinai ir t. t., kurių abėcėlė ne lotyniška. Kaip bus su jų pavardėmis? Tarkime, kaip reikėtų elgtis, kai lietuvaitė išteka už arabo, kurio pavardė SE71.psd? Rašyti originalo kalba? Bet kokia iš to nauda, juk nė vienas, kad ir labai raštingas ar euroentuziastingas žmogus, žiūrėdamas į tuos rašmenis, neišlemens nė vieno garso?

Tad šiuo ir visais kitais atvejais atskiras įrašas pase problemą išspręstų. Pirmame paso puslapyje pagal mūsų Konstituciją derėtų įrašyti, kad toji moteriškė nūnai yra Rūta Ibadach, o kitoje vietoje jau arabiškais rašmenimis – kad tų kraštų žmonės galėtų be vargo identifikuoti jos asmenį.

Deja, VLKK tokio varianto nesiūlo, jos nariams tituliniame paso puslapyje mielesni užrašai parašyti taip, kad dažnas, net porą užsienio kalbų mokantis, be žodyno neišsiverstų. Tokie sprendimai ir daugiau nei tyli jų veikla norom nenorom verčia abejoti, ar VLKK nariai teisingai suvokia savo misiją.

Vien ko vertas 1997 m. komisijos priimtas nutarimas dėl svetimvardžių rašymo leidžiant juos rašyti lietuviškuose tekstuose 3 būdais: lietuviškai, lietuviškai ir originalo kalba bei originalo kalba. Kitaip sakant, rašyk kaip patinka, nes ketvirto būdo nėra (nebent viską rašytum rusiškai). Tad prabėgus 17 metų beveik visur regime trečiąjį variantą – pavardes, rašomas originalo kalba (išskyrus „Respublikos“ leidinių grupę).

O kaimynai latviai šią mums neįveikiamą problemą sprendžia labai paprastai. Latvių kalbos centras prie Teisingumo ministerijos rekomendavo, o Saeima priėmė įstatymą, įpareigojantį svetimvardžius rašyti latviškai, beje, visur – tiek latvių kalba rašomuose tekstuose, tiek valstybiniuose dokumentuose.

Lietuvoje, nemokėdamas kalbos, kuria parašytas svetimvardis, jautiesi, lyg gyventum kokioje nors pusvalstybėje, kur kalba tik pradeda formuotis, kur nėra valstybinės kalbos politikos, gramatikos, pagaliau – abėcėlės. Dažniausiai bandome skaityti angliškai, o tai visiškai netinka prancūziškai, vokiškai ar kokia nors skandinavų kalba parašytiems žodžiams.

O juk kalbant apie teisinius, politinius, apskritai valstybinius tekstus, svarbu juos ne tik teisingai perskaityti, bet ir vienodai suprasti. Tuo remiasi tvarka valstybėje, piliečių sąmonėje tvirtėja pasitikėjimas ja, gimsta vienybės, bendrumo jausmas.

Paviršutiniškai pažiūrėjus atrodo, kad taip ir yra. Lietuvių kalba ne tik įtvirtinta Konstitucijoje, jai saugoti ir plėtoti išleisti atskiri įstatymai, įkurtos valstybinės tarnybos (Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Lietuvių kalbos inspekcija, kalbos tvarkytojų etatai valstybės ir savivaldybės institucijose, mokslo ir švietimo įstaigos: Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, penkios lietuvių kalbos katedros universitetuose). Juose dirba daugybė žmonių, atsidavusių gimtosios kalbos puoselėjimui, tačiau kai sprendžiami svarbūs valstybinės kalbos politikos klausimai, balsų už lietuvių kalbos apsaugą ir sklaidą beveik negirdėti. Geriausiu atveju siūlomi kompromisiniai, aptakūs, o kartais išdavikiški nutarimai ir atsakymai į už dokumentų kalbą atsakingų institucijų, lietuviškai rašančių autorių, knygų leidėjų bei žurnalistų paklausimus.

Tokios pusiau veiklos, pusiau neveiklos pasekmės akivaizdžios. Suprantama, tėvams neuždrausi rinkti vaikui vardą, tačiau kai mergaitėms suteikiami Nobės, Avijos, Madinos, o berniukams Liamo, Dramo arba Keno vardai, visiems bent kiek atsakingiems už lietuvių kalbą ir lietuvybės išsaugojimą abejingai tylėti paprasčiausiai nepadoru. Arba įmonių, ypač valstybinių, pavadinimai, viešieji užrašai gatvėse. Argi nepanašu į Anglijos kolonijos tikrovę?

Viskas, ką daro jaunimas, – angliškai! Veši tautinė savinieka, pasimetimas, kaip ant mielių kyla užguito mužiko sindromas, kurio pagrindinė priedermė žemai lenktis ar kaip nors kitaip įsiteikti ponui.

Nepakeliame mes gimtosios kalbos naštos, lenkia ji mus prie žemės, tad visa savastimi, pamynę gėdą ir savigarbą, kabinamės į užsienietiškas mandrybes, kaišiojame jas kur tik galima ir ten, kur negalima. O institucijos, atsakingos už jos išsaugojimą, ramiai snaudžia savo akademinėje ramybėje retsykiais parašydamos kokį popierėlį apie tai, kad valstybėje viskas gerai, o jei kam kas nors nepatinka – darykite kaip išmanote!

Formaliai jos dirba, tačiau veiklos rezultatai apverktini, tad valstybinės kalbos naudotojai elgiasi pagal savo mentaliteto lygį, kuris, kai Viešpats tautoms ir žmonėms dalino tautinę savigarbą, meilę gimtajai kalbai, tikriausiai buvo išėjęs pasivaikščioti.

Kaip bus – netrukus pamatysime. Vyriausybė lyg atsitokėjo, sako, negerai, kai viešieji užrašai rašomi užsienietiškai. O Seime įsikūrusios politinės partijos, kurių tik viena savo programoje buvo įrašiusi nuostatą leisti valstybės dokumentus rašyti kita, nevalstybine, kalba, dar turi tarti savo žodį. Jei bus patenkintas didžios partijos entuziastų ir jai pritariančių choro noras, mažų mažiausiai tai bus ne tik rinkėjų apgavystė, bet ir valstybinės lietuvių kalbos išdavystė.

Respublika.lt