Nepavykęs aukščiausio lygio susitikimas: Kaip ES dėl Ukrainos prarado Rusiją [2]

2014, gruodžio 24, 6:58 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 333 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Ukrainos įvykių apžvalga

tęsinys. Prieš tai buvusi 1-a dalis

paveikslėlisEuropos Sąjungos ir Ukrainos susitikime, vykusiame 2013 metų vasario 25 dieną, Janukovičius paskelbė savo ketinimus artimiau bendradarbiauti su Putino muitų sąjunga. Eurazijos muitų sąjunga tapo Maskvos atsaku į didėjančią Briuselio įtaką, o jos tikslas – vieningos rinkos sukūrimas, susidedančios iš posttarybinių šalių su Ukraina centre.

Putinui Eurazijos Sąjunga yra jo užsienio politikos plano, skirto apginti tradicines Maskvos įtakos zonas, branduolys. Taip jis nori susigrąžinti prarastas teritorijas. Kaip nuolat atsitinka Rusijos užsienio politikoje – tai irgi yra statuso klausimas. Briuselis iš tikro pasiūlė Maskvai keletą asociacijos sutarties elementų, tačiau Rusija, buvusi pasaulio didžvalstybe, nenorėjo, jog Briuselyje ji būtų laikoma antrarūše nare – kaip tai atsitiko su Moldova ir Armėnija. Maskva reikalavo sau didžios valstybės statuso bei lygiateisių santykių.

Tada Kremlius pasiūlė Briuseliui surengti derybas tarp Europos Sąjungos ir Eurazijos Sąjungos – tiesiogiai tarp dviejų jėgos blokų. Tačiau Europos Komisijos pirmininkas Barozas (José Manuel Barroso) atsisakė susitikti su Eurazijos Sąjungos, kurią jis laiko Europos Sąjungos konkurente, lyderiais.

„Viena ir ta pati šalis negali būti vienu metu ir muitų sąjungos nare, ir bendros laisvosios prekybos zonos su Europos Sąjunga dalimi“, – sakė Europos Komisijos prezidentas vasario 25 dieną. Jis teigė, kad Kijevas turi apsispręsti, kuriuo keliu jam eiti. Žinutė buvo aiški: Kijevas turėjo rinktis tarp Briuselio ir Maskvos.

***

Jo vardas oficialioje programoje niekur nebuvo paminėtas, ir niekas, panašu, nežinojo, jog jis atvyksta. Rusijos atstovybė Kijeve net nebuvo informuota apie tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atvyks į konferenciją Premier Palace Hotel viešbutyje, kurią surengė jo šalininkai Ukrainoje.

„Mes gerbsime bet kokį Ukrainos vyriausybės pasirinkimą, – pasakė jis. – Tačiau yra faktai, kurie kalba patys už save“. Jo pareiškimai nebuvo labai draugiški. Nors esantys salėje ir galėjo suprasti juos kaip pažadus, Putino komentarai skambėjo kaip antausiai ir grasinimai Ukrainos vyriausybei.

Prieš pradėdamas savo kalbą, Putinas maždaug pusvalandį kalbėjosi su Janukovičiumi Prezidento rūmuose, ir po šio pokalbio galima buvo pastebėti, kad Ukrainos prezidentas susijaudinęs. Tas pokalbis visiškai pakeitė Rusijos poziciją Kijevo atžvilgiu. Iki tol oficialūs asmenys Maskvoje netikėjo, kad sutartis dėl asociacijos su Briuseliu iš tikrųjų bus pasirašyta. Rusijos sostinėje buvo manoma, kad Europos Sąjunga reikalaus išlaisvinti Timošenko ir, kad Janukovičius niekada negalės įgyvendinti tų nepatogių reformų, kurių reikėjo Briuseliui.

Tačiau dabar Putinas suprato, jog Janukovičius neatmeta galimybės pasirašyti sutartį su Europos Sąjunga.

Po dviejų dienų naujienų agentūra „Interfaks“, turinti ryšių Kremliuje, išplatino pranešimą kviečiantį Rusijos piliečius nepirkti ukrainietiškų saldainių ir šokolado. Straipsnyje buvo cituojamas Rusijos vyriausiasis sanitarijos inspektorius Genadijus Oniščenko, kuris prieš tai uždraudė prekiauti saldainiais „Varjetė“, „Monblan“ ir ukrainietišku pienišku šokoladu, kurie, neva, nėra kokybiški ir saugūs.

Visi šie saldainiai gaminami fabrikuose, priklausančiuose Petro Porošenkai (oligarchas ir dabartinis Ukrainos prezidentas), o jo televizijos kanalas visada palaikė proeuropietišką Ukrainos politiką. Neilgai trukus Maskva pritaikė ir kitus draudimus, po kurių tarptautinėse MIP ši Maskvos ir Kijevo nesantaika imta vadinti „šokoladiniu karu“. Nors šis pavadinimas skamba saldžiai, realybė pasirodė ne tokia maloni.

Bent jau iki to laiko Berlyno oficialūs asmenys turėjo suprasti, jog Putinas pasiruošęs rimtai kovai už Ukrainą.

Berlyno ekonomistai dvi savaites skaičiavo ir pagaliau gavo duomenis taip laukiamus Janukovičiaus vyriausybės. Rikardas Džiuči (Ricardo Giucci), vokiečių konsultacinės grupės atsakingos už Ukrainos reformų proceso monitoringą vadovas jau buvo gavęs keletą nekantraujančių elektroninių laiškų iš Ukrainos vicepremjero Sergejaus Arbuzovo sekretoriato, kol, pagaliau, paspaudė mygtuką „siųsti“. Jo išsiųstas pranešimas – 18 puslapių ataskaita, pavadinta „Galimų pasekmių įvertinimas, pasikeitus Rusijos prekybos režimui Ukrainos atžvilgiu“.

Šioje ataskaitoje buvo atsakymas į klausimą, kiek kainuos Ukrainai galimi prekybos apribojimai iš Rusijos pusės. Perduotame dokumente buvo lentelės, diagramos ir paaiškinimai dėl muitų sąjungos.

Tačiau Ukrainos politikus domino tik vienas dalykas. Antrame ataskaitos puslapyje, po žodžiu „Turinys“ buvo parašyta: „Ukrainos eksportas į Rusiją sumažės 17 % arba 3 milijardais dolerių per metus“. Taip pat ten buvo skaičiai, gauti Vokietijoje ir pateikiantys rimtą informaciją, ką būtent turės paaukoti Ukraina dėl glaudesnių santykių su Europos Sąjunga. Ar neturėtų Kijevas gauti atlygio už tokią auką? Arba kreditą iš TVF?

***

Deividas Liptonas (David Lipton) atsisėdo priešais Arbuzovo vadovaujamą delegaciją. Nuo 2011 metų jis yra TVF direktoriaus pavaduotojas, ir yra laikomas dešiniąja Kristinos Lagard (Christine Lagarde) ranka. Ukrainiečiai, atvykę į Vašingtoną nusprendė, jog jis nusiteikęs draugiškai, bent jau lyginant su šalia jo sėdinčiais šaltai besišypsančiais ekonomistais, aiškiai niekinančiais ukrainiečius.

Tai jau antra per dvi savaites Arbuzovo kelionė į Vašingtoną. Ukrainiečiai jau suprato, kad sutartis bus pasirašyta tik tuomet, kai TVF suteiks Ukrainai milijardinį kreditą. Spalio 2 dieną, pirmojo vizito metu, Arbuzovas ir jo kolegos tikėjosi Amerikos palaikymo kiek įmanoma geresnėms kredito, iš tarptautinio valiutos fondo, suteikimo sąlygoms.

TVF savo sąlygas pagarsino jau pavasarį, ir Kijevui jos nepatiko. Ten buvo numatyta, kad subsidijų vertė už gamtines dujas turės padidėti 40 %, o Ukrainos valiuta grivina turės būti devalvuota 25 %.

Janukovičiui, ketinusiam dalyvauti 2015 metų prezidento rinkimuose, tokie žingsniai prilygo politinei savižudybei. Taip pat ukrainiečių delegacijai susidarė įspūdis, jog TVF pasirengęs derėtis – taip jie manė pirmiausia dėl to, kad Viktorija Nuland (Victoria Nuland), JAV valstybės sekretoriaus Europos reikalams padėjėja, patikino, kad Vašingtonas palaiko TVF kredito suteikimą Ukrainai.

Tuomet ukrainiečiai Liptonui pasiūlė savo planą, kuriame buvo daug mažiau sąlygų iš tų, kurių reikalavo TVF. Situacija dėl sutarties su Europos Sąjunga pasirašymo liko neaiški.

Tačiau panašu, kad Vokietijoje apie susiklosčiusią padėtį niekas nežinojo. Praėjus mėnesiui po Vokietijos parlamento rinkimų, Merkel po ilgo laiko pirmą kartą kalbėjosi telefonu su Rusijos prezidentu. Vladimiras Putinas pasveikino Merkel su jos partijos laimėjimu ir jie sutarė kaip įmanoma greičiau surengti pasitarimą, tačiau tas susitikimas taip ir neįvyko. Be to, kaip teigė spauda straipsnyje skirtame šiam telefono skambučiui, federalinė kanclerė pranešė Rusijos prezidentui apie savo susirūpinimą „dėl Greenpeace laivo, sulaikyto Rusijoje, komandos arešto“. Ukraina pokalbyje nebuvo minima.

Iš tiesų, Merkel kalbėdamasi telefonu palietė tą klausimą, tačiau Putinas neužkibo ant jauko, o ji primygtinai klausinėti nesistengė. Per visą tą laiką Merkel su Janukovičiumi telefonu visiškai nesišnekėjo.

***

Ukrainai grėsė bankrotas, o tuo pat metu Rusija ir toliau didino spaudimą Kijevui. Nors Rusijos sankcijų poveikis buvo juntamas, Berlynas ir Briuselis rimtai nežiūrėjo į Ukrainos susirūpinimą ir baimę prieš Rusiją. Susidarė įspūdis, jog jie pamanė, kad ukrainiečiai stengiasi tokiu būdu pakelti galutinę savo parašo kainą.

Netrukus, po savo vizito į TVF, Arbuzovas nuvyko į Briuselį perduoti Europos plėtros komisarui Fiulė duomenis, gautus iš Vokietijos konsultacinės grupės. Jo nuomone, skaičiai kalba patys už save, bet Fiulė į juos rimtai nežiūrėjo. „Jūs prašote paskaičiuoti tai, kas nutiks Ukrainos ekonomikai, jei ant jos nukris meteoritas?“ – patenkintas savimi paklausė jis.

***

Ukrainos pasiuntinys Briuselyje Konstantinas Jelisejevas su „specialia misija“ ėmė lankyti šalis – Europos Sąjungos nares, kurias ukrainiečiai tarpusavyje vadino „problemiškomis sostinėmis“. Situacijai paaštrėjus jis norėjo perkalbėti europiečius ir priversti juos atsisakyti reikalavimų paleisti Timošenko.

Savo turnė metu Jelisejevas aplankė Hagą, Kopenhagą, Romą, Madridą, Paryžių ir Londoną. Tačiau jo paskutinė ir svarbiausia stotelė buvo Berlynas. Iš pradžių Jelisejevas susitiko su Merkel patarėju užsienio politikos klausimais Kristofu Hoisgenu (Christoph Heusgen), ir tik po to nuvyko į Užsienio reikalų ministeriją susitikti su valstybės sekretore Emili Haber (Emily Haber).

Haber neparodė didelio entuziazmo kompromiso atžvilgiu. Kai Ukrainos pasiuntinys pabandė nupasakoti Ukrainos poziciją, Haber nutraukė jį ir pasakė: „Jūsų ekscelencija, mums yra žinomi visi jūsų argumentai“, ir pridūrė, jog nėra reikalo apie juos kalbėti, kol Timošenko yra už grotų. Jelisejevas paprašė Haber nesutelkti savo dėmesio į Timošenko, tačiau taip nieko ir nepešė.

Kuo labiau artėjo susitikimas, tuo labiau didėjo spaudimas vokiečiams, kurių dėmesį buvo bandoma atitraukto nuo Julijos Timošenko bylos. Lenkai primygtinai reikalavo, kad šis klausimas netrukdytų asociacijos sutarties pasirašymui. Už uždarų durų Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski) pasakė: „Mes nebenorime turėti bendros sienos su Rusija“. Ir dėl to Vokietija peržiūrėjo savo poziciją, tačiau buvo per vėlu.

Merkel dažnai yra giriama dėl savo pragmatizmo, ypač kai kalbama apie užsienio politiką. Federalinės kanclerės sugebėjimas politinę problemą sumažinti iki vienintelio ir lengvai išsprendžiamo elemento, o vėliau sutelkti į jį visą energiją, yra laikoma viena stipriausių jos pusių.

Bet jos pragmatizmas šiuo konkrečiu atveju pasiekė ribą. Sutelkusi dėmesį į medžius ji nepamatė miško, ir tai buvo didžiausia Merkel klaida. Tuomet, kai Berlynas vis dar teikė didelę svarbą Timošenkai jis nepastebėjo tikrosios grėsmės: Rusijos Federacijos jėgos politikos.

Nedažnai taip atsitinka, kad Vladimiras Putinas rengtų susitikimus ne Kremliuje ar savo Pamaskvio rezidencijoje. Tačiau tą spalio sekmadienį jis sutiko surengti konfidencialų susitikimą tet-a-tet kariniame aerouoste, esančiame netoli Rusijos sostinės. O kas gi buvo jo pašnekovas? Viktoras Janukovičius.

Tai buvo jau antras abiejų prezidentų susitikimas per kelias paskutines savaites – pirmasis įvyko spalio 27 dieną Juodosios jūros kurorte – Sočyje.

Putinas Janukovičiui nejautė nieko, išskyrus panieką, ir ano blaškymasis kėlė jam pasibjaurėjimą. Anksčiau jis dažnai versdavo Janukovičių kaip prašytoją jo ilgai laukti, be to, Kremlius buvo įsitikinęs Janukovičiaus nepatikimumu. Nors šis rytų ukrainietis buvo ne toks proeuropietiškas – jis visgi priešinosi Maskvos reikalavimams.

Nuo tada, kai Putinas suprato, jog Janukovičius iš tikro ruošiasi pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, jis reguliariai siuntinėjo į Ukrainą Sergejų Glazjevą, kad anas ten papasakotų apie galimą Rusijos atsaką.

Glazjevas, Putino patarėjas ekonominės integracijos posttarybinėje erdvėje klausimais, gimė Ukrainoje. Tačiau jis klusniai perdavė Rusijos grasinimus apie prekybos privilegijų panaikinimą ir ilgai kalbėjo apie potencialiai negatyvias Ukrainai pasekmes.

„Asociacijos sutartis yra Ukrainos savižudybė“, – vis pažymėdavo Glazjevas. Spalį Glazjevas tris kartus susitiko su Janukovičiumi, o į vieną tų susitikimų jis atsinešė 1000 puslapių asociacijos sutarties vertimą, kadangi Europos Sąjunga į Kijevą išsiuntė tik anglišką jos versiją.

Putino ir Janukovičiaus susitikimų Sočyje ir Maskvoje metu, Rusijos prezidentas pažadėjo teikti subsidijas ir ekonomines lengvatas maždaug už 12 milijardų dolerių, įskaitant nuolaidas naftai ir gamtinėms dujoms. Taip pat jis žadėjo pradėti prekybos karą, kuris galutinai sunaikins ir taip silpną Ukrainos ekonomiką. Briuselio ekspertų nuomone jis pasakė (tikėtina) Janukovičiui, jog Maskvoje žinoma apie jo sandėrį su Europos Sąjunga. Rusijoje tokia informacija vadinama „kompromat“, tai žodis, paimtas iš KGB žargono ir reiškia kompromituojančią žymias asmenybes medžiagą.

Po tų susitikimų Janukovičiaus nuotaika aiškiai pasikeitė. Jis tapo tylesnis ir nustojo kalbėti savo nesibaigiančius, liūdnai pagarsėjusius monologus. „Viktorai, kas atsitiko?“ – klausinėjo jo partneriai iš Briuselio. Jis neatsakinėjo į tokius klausimus, naudojosi insinuacijomis ir užuominomis. Ir nieko nenorėjo kalbėti apie rusus.

Likus dešimčiai dienų iki kelionės į Vilnių, Merkel pristatė vyriausybinį pareiškimą artėjančio susitikimo klausimu. „Šalys pačios turi spręsti savo ateitį“, – sakė Merkel ir pridūrė, kad ji „daug kartų kėlė šį klausimą“ pokalbiuose su Vladimiru Putinu.

Tačiau realybė buvo kitokia, ir Kijevas jau seniai nieko nesprendė nepriklausomai nuo Maskvos. Merkel vis dar koncentravo savo dėmesį į simbolinį Timošenkos bylos reikšmingumą, taip pat į „demokratiją, įstatymo viršenybę ir pilietines teises“.

I-a dalis: Nepavykęs aukščiausio lygio susitikimas: Kaip ES dėl Ukrainos prarado Rusiją

(laukite tęsinio)

parengė: Darius Dimbelis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top