Nepavykęs aukščiausio lygio susitikimas: Kaip ES dėl Ukrainos prarado Rusiją

2014, gruodžio 17, 19:45 | kategorija Ideologija | 7 komentarai | | | Sarmatai

2014 lapkričio 21. Nepriklausomybės aikštė Kijeve. Pažymimos antivyriausybinių protestų Maidane metinės. | EPA/SERGEY DOLZHENKO (c) dpa

Apžvalga

Christiane Hoffmann, Marc Hujer, Ralf Neukirch,

Matthias Schepp, Gregor Peter Schmitz, Christoph Schult

Prieš metus derybos dėl Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutarties atsidūrė aklavietėje. Rezultatas – atsiradusi įtampa santykiuose su Rusija ir prasidėjęs karas Donbase. Tai buvo istorinė nesėkmė ir savo indėlį joje paliko Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel.

Tik šeši metrai teskyrė Vokietijos federalinę kanclerę Angelą Merkel nuo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus, kai jie sėdėjo vienas prieš kitą šventiškai išpuoštoje riterių salėje Lietuvos Valdovų rūmuose. Bet iš tikro juos skyrė ištisi pasauliai.

Janukovičius ką tik pabaigė savo kalbą. Vingiuotomis frazėmis jis bandė paaiškinti, kodėl Europos Sąjungos susitikimas Vilniuje, skirtas Rytų partnerystės programai, buvo sėkmingesnis nei tuo metu atrodė, ir kad verta tęsti derybas. O dar jis kalbėjo apie tai, kad ir toliau stengsis kurti bendrą ateitį, kaip tai darė iki tol. „Artimiausiu metu mums prireiks keleto milijardų eurų paramos“ – pasakė Janukovičius.

Tada žodį tarti panoro federalinė kanclerė. Merkel atidžiai nužvelgė 28 Europos Sąjungos narių lyderius tą vakarą susirinkusius Vilniuje. Po to sekė pilni nepritarimo ir šalto sarkazmo žodžiai skirti tiesiogiai Ukrainos prezidentui: „Jaučiuosi, lyg dalyvaučiau vestuvėse, kuriose jaunikis paskutinę akimirką iškelia naujas sąlygas“.

Europos Sąjunga ir Ukraina sugaišo ne vienerius metus, aptardamos asociacijos sutarties sąlygas. Pasirašinėjo protokolus, gavo savo ministrų kabinetų ir parlamentų sutikimus, atliko nesuskaičiuojamą galybę vizitų ir keitėsi prieštaravimais. Tačiau galiausiai, 2013 metų lapkričio 28 dienos vakare Vilniuje, Valdovų rūmuose, paaiškėjo, kad visos pastangos nuėjo perniek. Įvyko istorinis žemės drebėjimas.

Visiems tapo aišku, jog žingsniai, atlikti Ukrainos ir Europos Sąjungos ryšių sustiprinimui, nedavė jokio rezultato. Bet tuo metu niekas nenumatė būsimos tų žingsnių išdavos – niekas negalvojo, kad derybų nesėkmė lems didžiausią pasaulinę krizę po šaltojo karo pabaigos. Niekas negalvojo apie tai, kad neigiamas derybų rezultatas Europos kontinentą atves prie karo bedugnės krašto. Ir būtent tuo metu Europa prarado Rusiją.

Ukrainai nesėkmė Vilniuje baigėsi katastrofa. Nuo tada, kai 1991 metais Ukraina tapo nepriklausoma, ji orientavosi į Europos Sąjungą, bet tuo pat metu ji akylai stebėjo, kad šie veiksmai nesugadintų jos santykių su Maskva. Pasirinkimas tarp Vakarų ir Rytų, kurį vertė priimti ir Briuselis, ir Maskva, šiai trapiai valstybei buvo lemtingas.

Visgi, to svarbaus vakaro Vilniuje pasekmės gerokai platesnės, nei Ukrainos valstybinių sienų ribos. Maždaug po dvidešimt penkerių metų po Berlyno sienos griūties ir 70 (septyniasdešimties) metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europa dar kartą susiskaldė. Atotrūkis tarp Rusijos ir Europos gyventojų didėja, ir šiandien Maskva su Vakarais labiau susipriešinusi, nei tai buvo šaltajam karui pasiekus baigiamąją fazę. Tokia tikrovė, kurią daugelis Europoje jau seniai stengiasi ignoruoti.

Pasiruošimo aukščiausio lygio susitikimui Vilniuje istorija pilna klaidingų vertinimų, neteisingų aiškinimų, nesėkmių ir baltų dėmių. Tai iš anksto numatyta užsienio politikos nesėkmės kronika. Iš abiejų pusių. Rusija neįvertino ukrainiečių siekio nukreipti savo šalį į Europos Sąjungos pusę ir ji per daug pasitikėjo savo politine įtaka Kijevo atžvilgiu.

Jei kalbėtume apie Europos Sąjungą, tai ji surengė derybas dėl 1000 puslapių sutarties, tačiau Briuselio valdininkai neskyrė pakankamo dėmesio tokios griežtos politikos realijoms. Netgi oficialūs asmenys Berlyne pakankamai rimtai nežiūrėjo į Rusijos susirūpinimą dėl NATO ir Europos Sąjungos plėtros į rytų Europą. Mintis apie tai, jog Rusija gali panaudoti jėgą, kad sustabdytų tolimesnę Vakarų įtakos sferos ekspansiją, matyt niekam nekilo.

Turint galvoje, kad Vokietija atlieka ypatingą vaidmenį ir yra itin svarbi Europai, šis apsiskaičiavimas turėjo neigiamą reikšmę ir Berlynui. Užsienio politika jau seniai laikoma viena stipriausių federalinės kanclerės Angelos Merkel pusių, tačiau netgi ji nepastebėjo įspėjančių ženklų. Daugelį metų Merkel demonstravo sumanaus tarpininko, sugebančio malšinti konfliktus ir rasti konkrečius sprendimus, savybes. Tačiau gerai užsienio politikai nepakanka vien krizių vadybos mokslo. Šioje krizėje trūko plataus požiūrio ir gebėjimo įžvelgti besiformuojantį konfliktą dar užuomazgoje. Tačiau oficialūs asmenys Berlyne, matyt, buvo įsitikinę, kad niekas nenori konflikto ir dėl to nieko panašaus neatsitiks.

Ir tikrai, Merkel Vilniaus susitikime pasakė: „Europos Sąjunga ir Vokietija turi kalbėtis su Rusija. Šaltasis karas baigėsi“. Tačiau suvokimas apie tai, kas vyksta iš tiesų, atsirado gerokai vėliau.

***

Aukščiausioji Rada – nacionalinis šalies parlamentas – 2010 metų vasario 25 dieną paskelbia prezidentu Viktorą Janukovičių. Pirmieji svečiai, kuriuos jis priėmė jau kaip prezidentas, buvo Europos Sąjungos vyriausioji diplomatė Ketrin Ešton (Catherine Ashton) bei Europos Sąjungos plėtros ir geros kaimynystės politikos komisaras Štefanas Fiulė (Štefan Füle).

Ar tai buvo ženklas?

Savo inauguracijos kalboje Janukovičius atmetė savo pirmtako Viktoro Juščenkos provakarietišką orientaciją. Vietoje to jis pareiškė, kad Ukraina turi tapti „tiltu tarp Rytų ir Vakarų“ . Jo manymu, Ukraina turi būti „europietiška ne bloko šalimi“.

Neilgai trukus, jis jau sėdėjo prie derybų stalo savo rezidencijoje Kijeve, Marijos rūmuose, kartu su Ešton ir Fiulė. Jo svečiai atsinešė dokumentą, kuriuo vadovaudamiesi jie pristatė tai, ką patys vadino „matrica“ – veiksmų planą Janukovičiui. Tai buvo jų savotiškas, gan biurokratiškas, Ukrainos kelio į europietišką ateitį nušvietimo būdas. Jie pateikė tą savo „matricą“, tarsi tai būtų savotiška dovana.

„Anksčiau nieko panašaus mes nesame darę“, – pasakė Fiulė. Abu Europos lyderiai šį dokumentą laikė pasitikėjimo įrodymu.

Perduotoje matricoje buvo smulkiai išdėstyta tai, kas Janukovičiui pravers artimų santykių su Europos Sąjunga užmezgimui. Puslapio kairėje buvo vardijamos sąlygos, kurias jis privalo įvykdyti, tame tarpe ir tokius dalykus, kaip Europos Sąjungos standartai ir Tarptautinio valiutų fondo reikalavimai. Dešinėje – pinigų sumos, kuriuos gaus Ukraina, jei pasuks pasiūlytu keliu Vakarų kryptimi.

Janukovičių pirmiausia domino dešinysis stulpelis. Kai prezidentui reikėdavo pinigų, jis tiesiog juos ėmė iš visų: iš savo tautos, iš Rusijos Federacijos, taip pat ir iš Europos Sąjungos. Anksčiau, kai jis buvo ministras pirmininkas, valdžią naudojosi suteikdamas pelningas vietas savo klano nariams. Janukovičius jau tuo metu turėjo abejotiną reputaciją, kuri susiformavo dar vykstant klanų karams jo regione- Donbaso anglies baseine. Iš tikro jis niekada nesidomėjo vakarietiškomis vertybėmis, nors tvirtino priešingai. Tik ar buvo Janukovičius dėl pinigų pasirengęs bet kam?

Janukovičius padėkojo savo svečiams už „matricą“ ir „pasitikėjimą“, kurio jis nebuvo vertas. Europiečius jis laikė naiviais geradariais, kurie nuolat rūpinasi vertybėmis ir žmonių teisėmis, tačiau nieko nesupranta apie pinigus. Jis pažadėjo savo svečiams, kad pirmasis jo kaip prezidento vizitas bus į Briuselį. Jie palaikė tai ženklu, tačiau tai buvo pirma iš daugelio klaidų.

Europos plėtros komisaras Fiulė vėl susiruošė į Ukrainą sausį tam, kad perspėtų Janukovičių dėl galimų jo rimtų klaidų. Fiulė tikrai buvo sunerimęs.

2010 metų gruodžio 20 dieną Ukrainos Generalinė prokuratūra apkaltino Juliją Timošenko iššvaisčius valstybės lėšas. Susidarė įspūdis, kad taip Janukovičius stengiasi patraukti iš kelio savo buvusį politinį priešininką.

„Nedarykite to“, – primygtinai prašė Fiulė.

Fiulė visada buvo ir yra aktyvus Europos šalininkas ir kovotojas už didžios laisvės pažadus. Jis tiki europietiškomis vertybėmis, skaidrumu, įstatymo viršenybe bei minkštosiomis Europos Sąjungos galiomis. Fiulė negalėjo patikėti, kad kažkas gali atsisakyti tapti Europos dalimi.

„Pone Prezidente, – perspėjo Fiulė,- Jūs vaikštote plonu ledu“. Ukrainos prezidentas ir Europos komisaras susitiko akis į akį. Fiulė, čekas, 1980-aisiais mokėsi Valstybiniame Maskvos tarptautinių santykių universitete – tarybinio elito mokslo įstaigoje. Jis laisvai kalba rusiškai, todėl jam nereikia vertėjo. Jis priminė Janukovičiui apie jo pažadą reformuoti Ukrainos teisinę sistemą.

Europos Sąjunga netgi turėjo specialią sąvoką – „selektyvi teisė“ (angl. selective justice – vert. past.), nusakančią savivalę, veikusią Ukrainos teismų sistemoje. Fiulė taip pat priminė Janukovičiui, kad į jo, kaip plėtros komisaro, pareigas įeina ir Europos Sąjungos narių įtikinimas, kad Ukraina turi tapti Europos dalimi.

Tik ar tikrai taip būtina Europos visuomenei rodyti tai, kaip Ukraina yra nutolusi nuo vakarietiškų įstatymo viršenybės idealų? Timošenko yra viena iš nedaugelio Ukrainos atstovių, pažįstama vakarams. Ji buvo Oranžinės revoliucijos ikona, ir nepaisant jos, kaip ministrės pirmininkės darbo trūkumų, ji vis dar turėjo to revoliucinio žavesio. Tuo metu buvo baiminamasi, kad Timošenko pasipuošusi susukta į karūną kasa gali tapti kankine. „Turite 100 proc. įsitikinti, kad tai netaps politine teisėtvarka“, – sakė tada Fiulė. Janukovičius nusišypsojo: „Patikėkite, mūsų teisinė sistema – nepriklausoma“.

***

Įvykiai klostėsi būtent taip, kaip ir spėjo Fiulė. Gegužę Generalinė prokuratūra antrąkart pateikė Timošenkai kaltinimus. Tuo metu ji jau tris mėnesius leido laiką tardymo izoliatoriuje. Viskas liudijo, kad ji bus pripažinta kalta. Fiulė paprašė leidimo aplankyti ją izoliatoriuje. (kad-kad dviejuose sakiniuose paeiliui nelabai kažkaip…)

Janukovičius priėjo prie savo stalo, ant kurio stovėjo tarybinių laikų komunikacijos pultas ir paspaudė mygtuką. Tuojau pat atsiliepė Ukrainos Generalinis prokuroras. „Čia pas mane sėdi komisaras, – pasakė Janukovičius. – Jis nori susitikti su ledi kalėjime“.

Siaubingai šaltą rytą Kačianovo moterų kalėjimo vartai atsivėrė, kad įleistų autobusą su vokiečių gydytojais. Prie vartų buvo protestuotojų grupė- žmonės šaukė „Julia! Julia!“. Gydytojų grupė vadovaujama neurologo, Berlyno universiteto Charite klinikos direktoriaus Karlo Ainhoiplo (Karl Max Einhaupl), įėjo į Timošenko kamerą. Tai buvo nedidelis kambarys su grotuotu langu palubėje. Ten pat buvo ir jos advokatas bei du sargybiniai.

Du gydytojai buvo iš Vokietijos, trys iš Kanados ir vienas iš Ukrainos. Timošenko gulėjo lovoje. Plaukai tvarkingai sušukuoti, pasidažiusi. Ji pasisuko į lankytojus, tačiau skausmas buvo toks stiprus, kad ji beveik negalėjo judėti.

Timošenko Europos Sąjungai tapo simboliu to, kiek Ukraina iš tikro gali būti siejama su Europa. Jei ją paleis, tai Kijevas gaus palaiminimą savo teisinei sistemai. Jei ji liks kalėti, tai Ukrainą ir toliau kaltins, kad jos teisinė sistema nėra sąžininga.

Gydytojai nustatė, kad jai per ilgą laiką pasislinkęs stuburo diskas ir pridėjo, jog gydyti Timošenko kalėjime nėra galimybės. Tai buvo medicininė diagnozė, bet ji atliko ir politinį vaidmenį. „Mes atvykome čia kaip gydytojai, o ne kaip politikai“, – pasakys vėliau Ainhoiplas. Tačiau tai tik dalis tiesos.

Tų pačių metų gegužės 30 dieną Fiulė pakvietė į Ecailler du Palais Royal restoraną – vieną geriausių Briuselyje, esantį didingoje Grand Sablon aikštėje, du savo pažįstamus. Tai buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis, neseniai paskirtas oficialiuoju Timošenko išlaisvinimo derybų atstovu ir Ukrainos oligarchas Viktoras Pinčiukas. Jie užėmė staliuką antrame aukšte, todėl galėjo mėgautis ramybe ir tyla. Fiulė užsakė butelį gero vyno, kad galėtų pakelti tostą už Ukrainos ateitį Europos sudėtyje.

„Už Europą!“ – pasakė Fiulė.

Prieš du mėnesius Europos Sąjunga ir Ukraina oficialiai pritarė asociacijos sutarčiai. Briuselis ėmė tiesti savo „Rytų partnerystės“ kelią dar prieš ketverius metus iki čia aprašomų įvykių. Ši partnerystė numatė glaudžius politinius ir ekonominius ryšius tarp Europos Sąjungos ir šešių buvusių tarybinių respublikų rytų Europoje ir Kaukaze. Tokia sutartis, iš esmės, buvo laikoma paguodos prizu šalims, kurios artimoje ateityje vargu bau ar gali pretenduoti į Europos Sąjungos narystę.

Kaip ir daugelis kitų dalykų Europos Sąjungoje, „Rytų partnerystė“ yra kompromisas. Rytų europiečiai, ypač lenkai, norėtų suteikti Ukrainai narystę. Jie bent jau turėtų buferinę zoną tarp savo šalies ir Maskvos. Tačiau pietų ir vakarų europiečiai nėra suinteresuoti dar vienu plėtros raundu. Todėl Europos Sąjungos valdininkams susiklostė sudėtinga situacija. Kartais jie taip giliai nugrimzta į politiką, kad per mišką nebemato medžių.

Derindami asociacijos su Ukraina sutartį oficialūs Europos Sąjungos asmenys nekreipė pakankamo dėmesio į tai, ką tai gali reikšti Rusijai. Ir tą vakarą Pinčiukas nenorėjo gadinti pozityvios atmosferos, nors ir nujautė, kad komisaras neįvertina pavojaus ir kad Rusija, greičiausiai, neliks pasyviai stebėti kaip Briuselis įtraukia Ukrainą į savo įtakos zoną. Jis apie tai perspėjo komisarą.

Tačiau Fiulė tikino, kad Rusija neprieštaraus dėl šios sutarties. „Rusija niekada neturėjo problemų su Europos Sąjunga“, – pasakė vienas Briuselio šaltinis susipažinęs su derybų eiga. Argi Putinas nepalaikė glaudesnių santykių iniciatyvos 2004 metais? Tuomet, savo vizito Ispanijoje metu, Rusijos prezidentas pasakė: „Jei Ukraina nori prisijungti prie Europos Sąjungos ir, jei Europos Sąjunga nori ją priimti, tai Rusija, manau, tai tik sveikins“.

Nuo tada praėjo daug laiko – santykiai pablogėjo. Ir tai, kad tam pagelbėjo įvykiai Ukrainoje – Oranžinė 2004 metų revoliucija, padėjusi laimėti proeuropietiškam prezidentui Viktorui Juščenkai – ne sutapimas. Nuo tada Briuselis ir Maskva varžosi, besistengdamos pagilinti savo santykius su šalimis, esančiomis tarp Rusijos ir Europos Sąjungos. Vakaruose tai vadino „integracijos konkurencija“. O Maskvoje tai vadino kova už įtakos sferas.

„Jūs turėsite rasti tokį sprendimą, su kuriuo taip pat sutiktų ir Putinas, – perspėjo Europos komisarą Pinčiukas. – Su rusais gali tekti pavargti“. Tačiau Fiulė manė, kad jis geriau pažįsta rusus. „Su rusais visada tenka vargti“, – pasakė jis.

Tą pavasarį Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel labiau rūpinosi Timošenko, nei Rusija. Merkel paskambino Ukrainos prezidentui tuo metu buvusiam Jaltoje, Kryme. Tai vyko prieš pat Europos futbolo čempionatą, tuomet vykusį Lenkijos ir Ukrainos teritorijose.

Balandį Vokietijos prezidentas Joachimas Gaukas (Joachim Gauck) jau buvo atsisakęs dalyvauti centrinės Europos valstybių vadovų susitikime Kryme dėl Timošenkos arešto, o dabar paskambino Merkel, kuri bandė įtikinti Janukovičių, kad ją reikia paleisti. Pokalbio pradžioje Ukrainos prezidentas pabandė pakerėti Merkel. „Jūs puikiai kalbate rusiškai, kalbėkime be vertėjo“, – pasiūlė jis. Tačiau Merkel jį nutraukė. Ji kalbėjosi su Ukrainos prezidentu kaip su kūdikiu. „Aš noriu padėti, – sakė ji. – Bet tam reikia, kad jūs išlaisvintumėte Juliją Timošenko“.

spiegel.de

II-a dalis: Nepavykęs aukščiausio lygio susitikimas: Kaip ES dėl Ukrainos prarado Rusiją [2]

(laukite tęsinio)

parengė: Darius Dimbelis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 7

  1. Ec says:

    Kol kas dar nesupratau kuo ta Timošenko tokia svarbi

  2. MIrga says:

    Manau kaip tik aišku. Ji svarbi, kaip simbolis.
    Na, kaip daug kas atsako į klausimą ,,kam saugoti Lansbergį? Juk jokios įtakos jis neturi…Arba turi tokią pat, kaip visi kiti Europarlamente. O saugoti jį reikia, pasirodo, kaip simbolį! Ot!

  3. Ec says:

    Turbūt ne, arba ne tik, Vien dėl abejotino simbolio aukoti šalį – neprotinga, o ES ne durneliai. Manau yra dar kažkoks dalykas, suteikiantis tam „simboliui“ svorio, prilygstančio šaliai.
    O Landzbergis, Marksizmo Leninizmo dėstytojas Konservatorijoje TSRS laikais, didžiajai daliai Lietuvos nėra simbolis, jis turi kitokio svorio

  4. MIrga says:

    Jis dėstė muzikos istoriją. Pati asmeniškai keturis semestrus klausiau jo Lietuvos muzikos istorijos kursą. Ir galiu pasakyti- eruditas, nors ir nuoboda. O akademijos valgykloje stodavo į vieną bendrą eilę su studentais. Man jis pavyzdys, kaip valdžia ir pinigai gali žmogų ,,išversti ontreip“.
    O dėl Tymošenko…Ką aš žinau…Man rods, jeigu būtų Europa ŽINOJUSI, kuo tai baigsis, tai nebūtų taip sureikšminusi Tymošenko ir į tą Maidaną apskritai kišusi nosies. Viskas būtų baigęsi Janukovyčiaus pasirašytu raštu, kur jis su viskuo sutinka. Ir Maidanas jaustųsi laimėjęs (pasirašė juk!), ir visi tie patys būtų dabar valdžioje, liaudis pradėtų burbuliuoti ir kalbėti apie naują Maidaną (čia tokia ,,narodnaja zabava“- kas keleris metus maidanuoti). Žodžiu- viskas būtų kaip dabar ir yra, tik Krymas liktų Ukrainoje ir tūkstančiai žmonių būtų likę gyvi, miestai nesugriauti, o tautos nesupriešintos. Vienintėlis tikrai didelis minusas- delfis neturėtų apie ką rašyti :D
    Visas šitas rašinys ir ir yra apie tai, kad tiesiog nepagalvojo, nenumatė…O ką galvojo? Ir kuo?
    Man tai keista. Net aš , eilinė pėlė, prieš darydama kažką pagalvoju apie pasekmes…Na, pavyzdžiui, norėčiau prabangią dovaną neturtingam giminaičiui padaryti. Bet iškart pagalvočiau, kad jį pastatyčiau į nepatogią padėti, tuo pačiu ,,įpareigodama“ jį atitinkama proga atsakyti adekvačia dovana man. O čia? Politikai? Žmonės, kurie turi VISUS įmanomus scenarijus apgalvoti į priekį keliais ėjimais?

  5. Ec says:

    Taip, o kai R.Kalanta susidegino, ir buvo daug norinčių į Kauną važiuot, jis studentams pasakė (pažodžiui) “ kas važiuos į Kauną, vėliau paskaitose gali nesirodyti“

  6. Ec says:

    Mirga, tikslas ne Ukraina vienokia ar kitokia, Timošenko taip pat tik priemonė, tikslas – karas, reikalausiantis daugiau žalių popierėlių, kuriuos JAV parduoda kaip pinigus

  7. MIrga says:

    tas tai taip. Dėl to ir sakau, kad dėl valdžios ,,persidažė“ ir ,,atsivertė“. Tokie- patys nepatikimiausi. O dėl karo- gali būti. Nežinau. Ir tokiu atveju vėl grįžtame prie Tymošenko vaidmens, kaip ,,ženklinės tetos“.
    Aišku, kad situacija dabar nepriklausys nuo sankcijų- nesankcijų, bet nuo to kurių jėgų- taikiųjų ar karingųjų- bus daugiau. Gaila, kad mūsų šalis šitoje vietoje palaiko karinio scenarijaus šalininkus.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top