Pamoka istorijos mokytojai, arba dzūko pasvarstymai apie gyvenimą mele

2016, gruodžio 11, 11:49 | kategorija LPT | 9 komentarai | peržiūrų 912 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlis

Pamoka istorijos mokytojai, arba dzūko pasvarstymai apie gyvenimą mele. Eltos nuotr.

„Vadinkite mane kad ir Antanu“, – atsisveikino gerų dienų telefonu linkėdamas mūsų skaitytojas iš Dzūkijos. Pavardės nepasakė, tik prisipažino esąs agronomas. Norėjo likti inkognito, nes jau pensininkas ir jam „reklamos nereikia“, rašo Jaunius Pocius respublika.lt portale.

Ar tikrai tik dėl to pasikuklino, nežinau. Bet, įtariu, būta ir kitos priežasties. Nes išsidavė: „Kai aš pradedu kalbėti, daug kam nepatinka. Nes požiūriu į pokario rezistenciją mano nuomonė nevisiškai sutampa su viešąja nuomone. Ji daug blogesnė negu viešoji nuomonė.“

Šiaip jau galima būtų tą anonimo skambutį pamiršti. Tačiau kai kurie jo pastebėjimai, tokie sveiki ir taiklūs, kad su jais sunku nesutikti. Pasirodo, savotišką požiūrį tas Antanu sutikęs pabūti dzūkas turi ne tik į pokario įvykius, bet ir į šiandieną.

Pamoka mokytojai

Melas, sako ponas Antanas, didžiausia mūsų bėda. O iš to kyla ir daugelis kitų.

Jis, pensininkas, dabar studijuoja mokyklinius istorijos vadovėlius. Praėjusią žiemą perkrimto penktos, šeštos, septintos, aštuntos, devintos ir dešimtos klasių istorijas. Pasidarė „konspektukus“, su kuo nesutinka. Per šią žiemą išgvildens vienuoliktos ir dvyliktos. Toms studijoms jį paskatino kaimynų vaikas.

„Kaip, Martynuk, mokslai sekasi? – šitaip užkalbinęs vaikį studijų priešistorę prisimena Antanas. – Jis pasigiria, kad patinka istorija, ir papasakoja tokį dalyką. Įsivaizduokite, devintokams dėstoma Lietuvos istorija. Jauna mokytoja pradeda pasakoti apie pokario įvykius. Ji pasakoja, o vaikai pradeda rėkauti ir jai aiškinti, kaip buvo. Vienas aiškina, ką jam močiutė pasakojo, kitas – ką senelis. Gi žinote, pamiškės… Kyla toks skandaliukas, triukšmelis. Vaikai mokytoją sukritikuoja, kad ji jiems meluoja. Žinote, ką jiems pasakė mokytoja? O mokytoja sutiko: „Mano seneliai irgi kalba, kad ne taip buvo, bet aš esu jūsų istorijos mokytoja ir aš privalau jums aiškinti ne taip, kaip buvo, o kaip parašyta vadovėliuose.“

Tai kaip dabar vertinti mūsų pokario istoriją, klausia Antanas ir varo toliau: „Aš esu labai plepus žmogus, bet kai sėdime prie vieno stalo ir bendraujame su daug vyresniais žmonėmis, aš tada jau nekalbu. Aš uždavinėju klausimus. Juo labiau tada, kai matau, kad žmogus žino pakankamai. Tai štai aš esu prisiklausęs iš gyvų žmonių begales istorijų ir drąsiai galiu teigti, kad Lietuvos istorija yra ne mokslinė, o politinė patriotinė. Lietuvos istorija yra skirta jaunimui auklėti.“

Bet ar tai labai blogai? Gal taip, kol žmogus formuojasi, mes ugdome patriotiškumą, klausiu.

„Čia kaip kam atrodo. Man atrodo, kad melas yra blogai. Gal kai kam atrodo, kad melą galima pateisinti gerais siekiais ir troškimais, – tokie žodžiai priverčia kiek susigėsti, o pašnekovas temą rutuliojo toliau: – Aš manau, kad istorija turi būti mokslinė, turi būti faktai. Negalima iškraipyti, meluoti. Na, kur nueisi su tokia istorija, kai vaikai mokytojai įrodo, kad buvo ne taip? Ir kur mes nueisime, jeigu taip mokome vaikus? Ką jie, kai sužinos tikrą tiesą, galvos apie mokytojus, mokyklą ir apie mūsų valstybę? Tiesaus namo negalima pastatyti ant kreivų pamatų.“

Ir dar apie pokarį ponas Antanas išdrožė, kad tas beveik dešimtmetis buvo vienas juodžiausių mūsų istorijos puslapių. Nes ta kova, pareikalavusi šitiek tautos kraujo, buvusi beprasmiška. Tai esą kalba apie mūsų tautos tamsumą, nes civilizuotos tautos elgėsi kitaip. Jos ne žudėsi, o ruošėsi pasipriešinimui kitais būdais…

Vadovėliai lieka vadovėliais

Nesiruošdamas įtikinėti pono Antano, kad pokariu buvo visko, net ir negražiausių dalykų, jo istorijos vertinimą perpasakojau Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos vadovui, Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos direktoriui Eugenijui Maneliui.

Anot jo, nors vadovėliai yra skirtingų autorių, juos skaito komisijos, pačios leidyklos, ir kažkokių nuomonių, negrįstų moksliniais tyrimais, paprastai nebūna. Žmogus gali kitaip vertinti, bet vadovėliai paprastai pateikia bendriausią vaizdą, o įvairias nuomones bando apibendrinti mokslinė literatūra.

„Tada gyvenę žmonės rinkosi kelius, kurie šiandien mums gali atrodyti galėję būti kitokie, – samprotavo istorikas. – Mes tik galime konstatuoti, kad jie tai darė, ir nieko negalime išmesti iš istorijos. Į tai, kas buvo, reikia žiūrėti iš mokslinio taško. Šiandien mes galime svarstyti, patarinėti, bet tai bus mūsų nuomonė. Vaikams aiškinama ir išvadas bandoma daryti iš vieno fakto. Juk žmonės apie pokarį gali pasakoti visiškai skirtingai. Pavyzdžiui, stribo vaikas pasakos vienaip, partizano vaikas – kitaip, nes jie turės skirtingą patirtį. O senelių pasakojama istorija dažnai yra nekvestionuojama, ir tam vaikui atrodo, kad kitokio požiūrio nėra, tiktai šitoks. Istorijoje yra diskusinių klausimų. Praeis laiko, istorikai toliau rašys. Jų požiūris būna vienoks ir kitoks, bet pagrindiniai teiginiai visada išlieka. Be to, reikia neužmiršti, kad per 50 metų kiekvieną dieną sovietų propaganda kalė baisų partizanų vaizdinį.“

Ar tik ne stribo vaikas?

Į šį klausimą irgi gavau pono Antano atsakymą: „Niekad nebuvau jokios partijos nariu. Buvau tarp tos retos mažumos, kuri buvo kviečiama stoti į partiją, bet aš nestojau. Aš mokėjau pašnekėti, „atsifutbolyti“, išsisukdavau. Gąsdindavo, kad darbo neturėsiu. Mano tėvą irgi vertė stoti į partiją, norėjo padaryti kolūkio pirmininku, bet jis nutarė, kad geriau jam likti mokytoju. Mano tėvas – smetoninis mokytojas. Jis visą amžių – Smetonos, vokiečių ir rusų laikais – dirbo pradžios mokyklų vedėju. Mama irgi mokytoja.“

Tad Antano šaknys leidžia manyti, kad mūsų praeities vertinimas jam nuoširdžiai rūpi. O kai sutarėme, kad praeitį paliksime ateities istorikams, jis prakalbo apie melus, kuriais esame maitinami šiandien.

Pagalvojau, jeigu visi keltų tokius klausimus, neatrodytume buvusioms valdžioms visiški runkeliai arba lengvai vairuojama avinų banda.

Taigi štai ką spėjau užsirašyti iš atkakliojo dzūko svarstymų. Išėjo tarsi koks interviu.

Apie kitus melus

„Mums sako, kad esame laisvi. Kokie yra laisvos valstybės požymiai, žinote? Teritorija, savi įstatymai, savi pinigai ir taip toliau. Ką mes turime savo? Ar turime savo įstatymus, savo pinigus? Tada mus okupavo, o dabar mes patys atidavėme savo laisvę už alų ir skalbimo miltelius. Aš per referendumą buvau rinkimų komisijoje. Puikiai prisimenu, kaip per antros dienos pietus jau paaiškėjo, kad referendumas neįvyks. Tada buvo pasitelkti skalbimo milteliai, alus. Pradėjo lakstyti visi, ieškoti balsavimo lapukų, traukti iš šiukšliadėžių ir pasipylė balsuotojai. Tai ar ne melas?“

Bet, sakau, mes juk patys labai norėjome į Europą. Gal mums jos labiau reikėjo nei jai mūsų?

„Aš nesu pajėgus atlikti tokius gerus skaičiavimus, bet manau, kad laimėjome ne mes. Pritariu tiems mūsų mokslininkams, kurie sako, kad išlošė Europos Sąjunga. Jie gavo mūsų rinkas. Jie gavo milijoną jaunų, ryžtingų, sumanių, darbščių, išsilavinusių, nesiburiančių į jokias islamistų grupuotes žmonių. Mūsų žmonės apsaugojo Europą nuo milijono musulmonų antplūdžio. Ar tai ne turtas? O mums trimituoja, kad turime būti dėkingi už milijardus.“

Bandau ieškoti argumentų, kad mūsų rinka Europai per maža.

„Mes jiems vis tiek reikalingi. Kai aš įlipu į ūkininko traktorių, kuriame viskas kompiuterizuota, belieka stebėtis. Mygtukus maigyk, ir kompiuteris viską už tave padarys. Ir visa tai, toks traktorius, kainuoja 300 ar 400 tūkst. O kai mes perkame šarvuočius, mokame milijonus. Tai, sakykite, kas ten per stebuklas, kad tiek kainuoja? Kodėl mums niekas nepasako, kokia tų šarvuočių savikaina? Jeigu sužinotume, kokia jų savikaina, viskas stotų į savo vietas. Tai ar ne todėl mums pučiamas ruso grėsmės burbulas?“

To baimės burbulo pūtimas, pasirodo, turi ir kitą kainą, apie kurią kažkodėl niekas nešneka: „Kad emigrantai grįžtų, reikia bent 70 proc. tų atlyginimų, kuriuos jie gauna ten, reikia investicijų. O iš kur jos bus, kai mes kiekvieną dieną laukiame, kad mus užpuls rusai? Įsivaizduokite, jeigu koks airis norėtų investuoti, bet išgirdęs, kad čia tokia grėsmė, ar rizikuos savo kapitalu? Gal geriau nuvažiuos ten, kur rusai nesiruošia pulti, pavyzdžiui, į Bulgariją.“

Respublika.lt

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 9

  1. Tangas says:

    vargas su tuo veterinorium
    cituoju:
    „Antanas išdrožė, kad tas beveik dešimtmetis buvo vienas juodžiausių mūsų istorijos puslapių. Nes ta kova, pareikalavusi šitiek tautos kraujo, buvusi beprasmiška. Tai esą kalba apie mūsų tautos tamsumą, nes civilizuotos tautos elgėsi kitaip. Jos ne žudėsi, o ruošėsi pasipriešinimui kitais būdais“
    Gal galėtų pridėt pavyzdį
    „Bet, sakau, mes juk patys labai norėjome į Europą. Gal mums jos labiau reikėjo nei jai mūsų?“
    o ar kažas kažkada tuo suabejojo, taip , taip ir dar kartą taip, po ivaniškos laimės Lietuvai reikėjo Europos, o ar turėjo reikėti rosiejos?

    „Kokie yra laisvos valstybės požymiai, žinote? Teritorija, savi įstatymai, savi pinigai ir taip toliau.“ taip žinome „tovarišč Antanas“ laisva valstybė tai laisvi žmonės
    Ir nebelipk jau į ūkininko traktorių neduok die nugriūsi, galvą susitrenksi, jausiesi kaip pajojęs ant abramso vamzdžio…

  2. Stasys says:

    Laisva valstybė tai laisvi žmonės. Tikras okupantas. Tai kur tie zmones, kodel ju neliko, nes jie laisvi? Matyt pas Tanga protas laisvas nuo smegenu.

  3. Simas Simaitis says:

    Tangas prisitaikė. Jam gera gyventi pas liberastus. Šuo ir kariamas pripranta.

  4. Tangas says:

    Stasy, išeik į gatvę
    žmones matai…..
    jie realūs 🙂

    Simai,
    ne visi ne vatnykai yra liberalai 😉

  5. Nu jo says:

    Tanga, nuo pat pradžių pasisakiau prieš ES. Bandžiau kelt klausimą, koks skirtumas, kokioj sąjungoj būt? Tas pats, tik pavadinimas kitas. Aš klausiau, kodėl mes nenorim patys sau būt šeimininkai? Niekas dorai man nesugebėjo paaiškint, bet epitetų savo asmeniui sulaukiau visokių (čia neminėsiu dėl cenzūros)…… Nepadėjo man nei skalbimo milteliai, nei alus – buvau, esu ir būsiu prieš LTU narystę ES.

    Taip kad nevaryk į vienus vartus ir neteršk pievų savo nukalbėjimais….

  6. pestininkas says:

    Žmonės nsipykit, per tokius priėštaravimus mes ir esam valdomi, turime stengtis suprast viėnas kitą! Turim prieit iki viėnybės ir šviėsos protuose!

  7. Dainius V. says:

    pateiksiu pvz: 56 m vyras jau dešimt metų dirba naktiniu sargu vienoje iš užsienio piliečio įkurtoje įmonėje.Aišku gauna minimum žiemos metu,kai reikia dirbti į ketvirtą parą,kiti metu mažiau,nes dienomis nedirba,jei tai ne savaitgalis ir ne šventinės dienos.Savininkas negerbia nei šalies,kurioje vykdo kažkurią gamybą,nei juo labiau dirbančių jam žmonių,kuriuos tiesiai vadina debilai lituani.Dabar atspėkite,ar daug buvo pasipiktinusių? Per tris metus buvo vienas sezoniniui darbui priimtas ,kuris neatlaikęs surado būdų iškviesti mokesčių inspekciją.Po savaitės buvo atleistas,tiesa išmokant jam išeitinę kompensaciją.Tai dabar dar apie vyrą : eina į poliklinikas ir ieško sau ligų,po to prašo pašalpų,jau turi grupę,siekia ją pasikelti. Pats tvirtas,pajėgus ir protingas žmogus.Apsiperka Lenkijoje kas trys mėnesiai,apiperka ten ir du savo studijuojančius vaikus didmiestyje.Jie yra vienintelė ir pati didžiausia viltis,kad jis skurde nemirs.Kol kas panašiai kad jo viltys gali išsipildyti,paklausius jo pasakojimo kiek jis investavo(-uoja) ir kokiose specialybėse vaikai jau baigia mokslus ir yra jau sulaukę darbo pasiūlymų.Jis taip pat buvo prieš stojimą į ES,jam taip pat daug kas nepatinka šiuolaikinėje LT,tačiau jis prisitaikė ir tokiu būdu bando užsitikrinti sau ramią sočią senatvę.Tai va tokia šio antraditarenio istorija perpasakota mano lūpomis.Dabar spėkite Jūs?Kiek tokių -žmonių yra jūsų tarpe? Gal tai ir būtų atsakymas ,kodėl lietuviai nestreikuoja ir nekelia neramumų?

  8. pestininkas says:

    Dainiau, todėl kad pakeistas žmoniu mastimas, beje ne viėn LT! Nes kai per masmedija blogus reikalus nupiėšia kaip normalius, kaip parodomas blogis kaip pozityvas, kaip geriau gyvenantis žmogus nesigilina i blogus dalykus savo šalyje ir pasaulije, ir nusmukus jo gyvenimo lygiui, viėtoj to kad kovoti savo šaly už save, jis jei ira dar jaunas susikrauna lagamina ir čiuožia užusiėnin! Aš pažistu tokiu nemažai, ir dar pažist ir tokiu kuriė šaiposi griže atostogu iš likusiu čia! Bet žinau ir tokiu kuriėms grižusiėms labai skauda siėlas kai pamato kad čia niėko nesikeičia i gera, pabuve jiė vėl su skaudančiom širdim grišta vergaut už ilgesni piniga i anglijas,  norvegijes ir t.t. Juk daugelis nesuvokia kad tėvyne gelbėt reikia dabar o nelaikti burtininku kuriė viska jiėms paruoš! O čia like liėja pykti viėni ant kitu, bet imtis kokiu veiksmu nesiryžta! Taigi bratkos ne pyktis reikia komentaruose o viėnytis dėl ateitiės!

  9. MS says:

    Pritariu ir pėstininkui ir tango. Nereikia pyktis ir skaldytis, geriau vienytis. Jei kalba krypsta, kur mažesnė ar didesnė blogybė, kai rinkomės tarp rytų ar vakarų, tai pasakysiu kaip man atrodo. Vienoje sąjungoje ar kitoje sąjungoje atrodo lyg ir nėra didelio skirtumo (čia dažnai praslysta tokia mintis), bet aš pasakysiu vieną esminį skirtumą. Sovietų sąjungoje mes buvome užkalti amžiams, ir jei ne lemtingas aplinkybių sutapimas ir Sovietų sąjungos sugriuvimas, nežinia kaip būtų viskas pasibaigę, bet gražiuoju mūsų niekas iš ten nepaleistų. tad jei vėl papulsim į „brolio“ glėbį tai sėdėsim ten ilgai ir nuobodžiai. Dabar apie ES. Europos sąjungoje lyg irgi nėra pilnos šalies laisvės (sienos, pinigai, įstatymai), bet bent jau bet kada (jei tauta nuspręstų ir nubalsuotų) galima iš ten išeit. Pavyzdys Britai. Niekas jų per prievartą Europos Sąjungoje nelaiko. Visada galima palikti šitą klubą. Čia manau esminis skirtumas tarp buvimo kitoje sąjungoje.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top