Rašytojas Vytautas Petkevičius: „O laisvės be tiesos nėra!“

2018, gruodžio 5, 16:19 | kategorija LPT | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 18 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Juozas IVANAUSKAS

Prabėgo jau dešimt metų, kai gruodžio 10 dieną, eidamas 79-uosius metus, Vilniuje mirė žinomas lietuvių literatūros klasikas, aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, 1992 – 1996 m. LR Seimo narys, apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Rašytojas Vytautas PETKEVIČIUS (1930 05 28 – 2008 12 10).

Vytautas Petkevičius gimė 1930 m. gegužės 28 d. Kaune. 1949 m. baigė Kauno IV – ąją berniukų gimnaziją, 1960 m. – Maskvos Lomonosovo vardo universitetą, įgydamas istoriko specialybę. 1949 – 1956 m. dirbo įvairų darbą komjaunimo organizacijose, 1956 – 1960 m. buvo Radviliškio kompartijos komiteto sekretorius, 1960 – 1969 m. dirbo laikraščio „Tiesa“ korespondentu Šiauliuose, 1969 – 1971 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas, 1971 – 1972 m. – Lietuvos Kino studijos scenarinės kolegijos viršininkas. Nuo 1972 m. Vytautas Petkevičius – rašytojas profesionalas.

Rašytojas Vytautas Petkevičius savo kūrybinį darbą pradėjo 1948 m., 1960 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Išleido romanus „Priemiesčio žmonės“ (1959), „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ (1965), „Grupė draugų“ (1979), „Šermukšnių lietus“ (1980), „Paskutinis atgailos amžius“ (1987); apysakų ir apsakymų knygas paaugliams ir vaikams „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“ (1964), „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ (1966), „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“ (1969), „Kodėlčius“ (1974), „Visi prieš vieną“ (1976), „Molio Motiejus – žmonių karalius“ (1978), „Didelis ir mažas“ (1983); apysakų ir apsakymų rinkinius „Ko klykia gervės“ (1963), „Speiguoti pavasariai“ (1965), „Baltas šešėlis“ (1970); apybraižų ir esė knygas „Yra šalis“ (1975), „Visur duona su pluta“ (1978), „Kasdieniškos legendos“ (1982), „Kaip gimsta baubas“ (1990); satyrinių kūrinių, šaržų, pamfletų „Audra stiklinėje“ (1982), „Abra kadabra“ (1991), „Durnių laivas“ (2003), „Durniškės“ (2006); „Prakeiktieji ir pateptieji“ (2008); kūrinius scenai „Penktas vežimo ratas“ (1976), „Dainuojantis milžinkapis“ (1977).

Rašytojo Vytauto Petkevičiaus kūryba išversta į 22 kalbas, daugelis kūrinių sulaukė ne vieno pakartotino leidimo. 1970 metais Rašytojui skirta Valstybinė respublikinė premija už vaikų literatūrą, knygas „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“, „Sieksnis Sprindžio vaikas“, „Gilės nuotykiai ydų šalyje“, „Ko klykia gervės“, 1971 metais – Sąjunginė premija už knygą vaikams „Sieksnis Sprindžio vaikas“.1986 metais už nuopelnus Lietuvos kultūrai Rašytojas buvo apdovanotas „Raudonosios vėliavos“ ordinu,

1986 metais žurnalas „Naujos knygos“ Vytauto Petkevičiaus romaną „Paskutinis atgailos amžius“ paskelbė skaitomiausia metų knyga, 1987 metais Rašytojas pelnė Prano Ziberto šilko kombinato ypatingąjį apdovanojimą už romaną „Paskutinis atgailos amžius“.

Garsioji Vytauto PETKEVIČIAUS trilogija – „Durnių laivas“ (2003), „Durniškės“ (2006), „Prakeiktieji ir pateptieji“ (2008), sulaukusi bene didžiausio visuomenės dėmesio, itin pamėgta skaitytojų. Trys legendinės knygos, už kurias Rašytojas, be abejo, nusipelnė Nacionalinės kultūros ir meno premijos, deja, taip ir liko nepastebėtos, neįvertintos korupcinei melo SISTEMAI tarnaujančių liokajų…

♦◊♦◊♦

Vytautas Petkevičius

„Tikras rašytojas, ne koks apsišaukėlis, visuomet būna liaudies šauklys, užtarėjas, tribūnas. Jis pastebi tai, ko nemato kitų akys ar negirdi ausys, ir jo šventa pareiga nerimti, blaškytis ir perspėti visuomenę apie bręstantį pavojų, o jei reikia – šaukti visu balsu ir, peržengus įprastinumo rėmus, atkreipti visų dėmesį į tai, ko kiti negeba arba nenori matyti. Visuomenėje turi būti tokių – visad budrių ir nepatenkintų. Privalome gerbti juos ir branginti vien tam, kad nepaliaujamai dairytumės plačiaregėmis jų akimis ir, atidžiai stebėdami, kas vyksta, galėtume apmąstyti, kas tokie esame ir kurlink einame. Būtent rašytojai yra tos padidinto jautrumo ląstelės visuomenės kūne, tie ligi kraštutinumo įaudrinti neuronai, kurių paskirtis – nuolat domėtis, kas slepiama už vienos ar kitos uždangos, kas tyko už vieno ar kito jauko, apgaulės ar masalo. Be jų bet kuriai visuomenei – galas!..”, – šios mintys atspindi maištininko dvasią, kuria pasižymėjo šviesios atminties Rašytojas Vytautas PETKEVIČIUS.

Skaitytojų dėmesiui žiupsnelis rašytojos Liudos PETKEVIČIŪTĖS prisiminimų apie savo mylimą tėtį…

„Nuoširdžiai išgyvendamas savo aplinkos bėdas ir lūkesčius V. Petkevičius visada kalbėjo apie tai, kas iš tiesų domina žmones, kas jiems iš tikro rūpi. Tad jo kūriniai traukia, masina, juos įdomu skaityti, o skaitant, tiesiog, neįmanoma likt nuošaly: nepaprastas Rašytojo dovis įsijausti, jo įtaiga nejučia įtraukia skaitytoją, padaro aprašomų įvykių ar pamąstymų dalyviu. Santūrus „meniškumo“ prasme, sodria, bet paprasta, neįmantria kalba rašytojas kreipiasi, rodos, pačion širdin, nevyniodamas nieko į tuščius „žodmeistrystės gražgrožius“, nepalikdamas pašnekovo atsainiu ar abejingu. Dar vienas retas bruožas, pelnęs V. Petkevičiui žmonių meilę ir pagarbą – tai nuolatinis, be atvangos ir išlygų, tiesos sakymas. „Tiesa – sielos vaistai“, – mėgo kartoti Rašytojas. – „Visos blogybės kyla iš melo ir baimės. Baimės sakyti tiesą“.

Bene aktyviausias Sąjūdžio kūrėjas, nepailstantis šauklys, nepavargstantis tiesos sakytojas, visomis išgalėmis stengęsis atverti žmonėms akis į „valdančiųjų“ klaidas ir pagedimą, į tų klaidų priežastis ir ateity laukiančias bėdas, kurių užuomazgos šmėkso jau šiandien. Būtent dėl to jis visuomet užkliūdavo valdžios šulams, nedorėliams sukčiams ir tamsybininkams!..

Šviesos ir tiesos ištroškę žmonės, žinoma, palaikė šiuos kilnius siekius. Bet gana greit tikruosius Sąjūdžio kūrėjus ir vadus vieną po kito alkūnėmis išstumdė „patriotai“, labiausiai alkstantys ne Lietuvos gerovės, o valdžios ir savo naudos. Apsukriųjų persivertėlių „viršūnėse“ netruko įsiviešpatauti melas, apgavystė, grobstymas, Lietuvos engimas ir susinimas. Žmonės liko visais atžvilgiais apvilti, apvogti ir nuskurdinti, verste verčiami apleisti savo Tėvynę ir ieškotis duonos kąsnio svetur…

Vytautas Petkevičius, kaip ir daugelis kitų Lietuvos šviesuolių, buvo šiurkščiai nušalintas nuo politikos. Politika Lietuvoje tapo įrankiu mūsų Tautai galutinai palaužti. Tokiomis aplinkybėmis Rašytojui teliko vienas, jau seniai išbandytas ir išaštrintas ginklas – TIESOS žodis. Juo, tarsi kadaise Vincas Kudirka savo „Varpu“, žadino žmones iš stingulio, ragino nepasiduoti, teikė vilties, kad yra dar gyvų, ne visus pasiglemžė godulys ir pinigavimosi liūnas. Šitaip, be šūsnies aštrių straipsnių spaudoje, radosi trys didžiosios Vytauto Petkevičiaus sielvarto ir širdies skausmo kupinos knygos – „Durnių laivas“ (2003), „Durniškės“ (2006) ir galop „Prakeiktieji ir pateptieji“ (2008), baigta spausdinti 2008 metų gruodžio 19, praėjus devynioms dienoms po Rašytojo mirties.

Savo knygomis, kaip ir kadaise, dar tarybiniais laikais spausdintais kandžiais straipsniais, feljetonais, pamfletais, Vytautas Petkevičius ragino žmones atsipeikėti, apsidairyti. „Tokia jau rašytojo duona,“ – sakydavo jis. – „Kūrėjas neturi teisės taikstytis su visuomenės blogybėmis… Be to, aš diplomuotas istorikas. Tokių „slaptų“ biografijų tyrinėjimas – mano amatas. Tad privalau kartu su skaitytojais ieškoti istorinės tiesos, ją rasti ir paskelbti…“

Tiek sovietmečiu, tiek ir nepriklausomybės metais, susilaukdavo „galingųjų“ nemalonės visa Rašytojo veikla, o ypač Lietuvos politikierius užrūstino paskutinioji V. Petkevičiaus trilogija. Daugelis joje išjuoktų „išrinktųjų“ tyliai nurijo pašaipą, tik ne apsišaukėlis „Rezistentas Nr. 1“, prof. Vytautas Landsbergis, dar Sąjūdžio „jaunystės“ laikais iš pasalų kenkęs Rašytojui viešai skleidžiamais šmeižtais. Nuo 2003 metų šis nenuilstantis skundų autorius ir bylinėtojas tampė Rašytoją po teismus, o jam mirus nepasidrovėjo bylinėtis su V. Petkevičiaus vaikais – tarytum teisme būtų galima prisiteisti sąžinės, garbės ar padorumo.

Kai 2005 m. spalio 10 d. teismas pripažino V. Landsbergį esant neteisų, šis suraitė dar vieną skundą, kuriame apskundė patį teismą!.. Nors teisėjų etikos komisija tą jo rašinį pripažino kaip kišimąsi į teismų nepriklausomumą, Lietuvos „išrinktųjų išrinktasis“ nė neketino nurimti – juk reikėjo kaip nors įrodyti savo „valdžią“, reikėjo panaudoti taip sunkiai įgytas „galias“…

Pasak Liudos Petkevičiūtės, ko nori šis ydomis aptekęs pamfletų veikėjas, jis ir pats, ko gero, ne visada žino. Dusdamas iš neapykantos vien todėl, kad purvini darbai ir darbeliai (koks siaubas!) nelieka jokia paslaptis, šis ponas jau kuris laikas sukasi vietoje, lyg šuo kandžiodamas savo paties uodegą. Galima tik spėti V. Landsbergio tikslą esant teismuose įrodyti, koks geras, neprilygstamas ir doras jis pats bei jo giminė, kaip puiku yra tai, kas bjauru, kaip nebūta yra tai, kas būta. Prasidėjo liguistai įkyrus jo skundų ir ieškinių maratonas, V. Petkevičiui atėjo sunkūs laikai. Už tiesos žodį Rašytoją V. Landsbergio teismų slogutis persekiojo iki pat mirties. Skaudžiausia, kad Lietuvos visuomenė, kurios labui Rašytojas taip uoliai triūsė visą gyvenimą, visai negynė savo šauklio ir geradario. Išskyrus tylius privačius, „kaimyniškus“ tarpusavio pokalbius nebuvo viešai pasipriešinta persekiojimų, šmeižto ir melo lavinai, užgriuvusiai Rašytoją Vytautą Petkevičių.

Turėkime savigarbos, neleiskime iš savęs tyčiotis, neduokime išrauti tautos dvasinių šaknų ir sugriauti praamžio jos dorovės pagrindo, neduokime sunaikinti mūsų kultūros ir atminties, ginkime savo padorumą, tautinę savimonę, kalbą, žemę ir laisvę – o laisvės be tiesos nėra!...“ – štai tokie buvo paskutiniai Kūrėjo žodžiai į mus, šiapus likusius. Tokia nepalaužiama buvo Vytauto Petkevičiaus dvasia ir valia…“

♦◊♦◊♦

Post Scriptum

Vytauto Petkevičiaus IŠPAŽINTIS BE ATGAILOS (fragmentas)

Sąjūdis tai mano asmeninė nelaimė ir vienuolika metų, išeikvotų nežinia kam. Vienintelį gerą darbą padariau sukėlęs žmonių aktyvumą ir sustabdęs naftos gavybos bokšto statybą prie Nidos. Iš Sąjūdžio pasitraukiau todėl, kad jau pirmomis jo veiklos dienomis supratau, kokie nešvarūs žmonės užgrobė jo vadovybę ir kokios dar nešvaresnės jėgos stovi už jų nugarų.

Per tuos fašistuojančius konservatorius netekau personalinės pensijos. Visi vaikai buvo išvaryti iš atsakingų darbų. Kaip reikia jaustis Sąjūdžio kūrėjui, kai vyresnysis sūnus sugrįžta namo nei gyvas, nei miręs ir skundžiasi:

-Iš darbo išvarė.
-Už ką?
-Pavardė ne ta!..

Ir tai padarė mano „mirtinas“ draugas, sūnaus mokytojas, statybos ministras A.Nasvytis. Norėdamas įtikti Landsbergiui, jis iškrėtė tą šunybę, o paskui teisinosi:

-Vytukai, Vytukai, Vytukai, aš nežinojau, kad tai tavo sūnus…

Maža to, buvo sustabdytas mano raštų leidimas.

Prie Brazausko nepritapau todėl, kad jis nieko laisvėjančioj Lietuvoj nematė, išskyrus savo asmeninę naudą ir pinigus. Jis tiek daug deklaravo gražių žodžių apie savo moralumą ir slaptą bolševikmečio katalikiškumą, o praktikoj pasirodė perpuvęs iki kaulų smegenų. Ant jo išvaizdaus stoto, mano supratimu, jau nebėra vietos, ant kurios būtų galima prikabinti kokį nors pažaliavusį kokybės ženklelį. O apie Landsbergio meilę lietuvių tautai galima šnekėti tik pasitelkus Dantės pragaro aprašymą. „Buratino“ kultas tapo visuotine tautos nelaime.

Likau vienišas, ir kaip mane įvardino „konservuoti fašistėliai“, – Juodasis Pranašas ir dabar su visa atsakomybe galiu pareikšti: lietuvis laisvas nebemoka gyventi. Koks dabar skirtumas, kas jį nuo to atpratino arba jis pats atprato, tačiau nemoka, nors tu kryžium atsigulk. Tik išlindom iš Maskvos maišo, pamitingavom, prisisiuvom vėliavų ir vėl už butelį alaus ar paką skalbimo miltelių sulindom į Europos Sąjungą kolonialinės parapijos teisėmis.

Iš trijų milijonų šalies gyventojų per dvidešimt metų neatsirado nė vieno tautos mylimo vadovo, pasišventėlio, paskui kurį lietuviai eitų į kiekvieną žygį, kaip paskui tikrą, iš Dievo malonės mums dovanotą vadą. Viską nulėmė „špitolinis“ kirkilinis laisvės supratimas, kad tikroji demokratija prasideda nuo pirmojo pavogto milijono. Lietuviškai tariant, lupk ir nesidairyk, skolink ir nebegrąžink, apvaginėk vaikus ir senelius. Už tai tavo anūkai baudžiaviniu lažu arba patrankų mėsa atidirbs tavo užsienio patronams. Visas mano, kaip sąjūdininko, nuopelnas dabar sutelpa į kelis viskuo nusivylusius žmonių klausimus:

– Kaip toliau, rašytojau, gyvensim?

Arba:

– Ko tu, taip gražiai pradėjęs, nuo mūsų pasitraukei?

Niekur aš nepasitraukiau, niekur nepabėgau, gal šiek tiek kaip Juodasis Pranašas užbėgau į priekį, tačiau manimi jūs nesekėt. Jūs įpratot tūpčioti vietoje ir betūpčiodami manėt gyventi ir maitintis tuščiais persivertėlių pažadais, o aš jums nieko negalėjau pažadėti, nes neišmokau meluoti, kad pati laisvė už mus viską padarys, o mes tiktai gyvensim ir norėsim. Koks absurdas vardan laisvės paaukoti laisvę! Kitos tokios tautos aš istorinėje praktikoje nežinau. Ir tai jau antrą kartą. Todėl man ir šiandien maga perspėti visus nusivylusius tėvynainius: nėra baisesnio melo, kaip klaidingai suprasta ir dar klaidingiau aiškinama tiesa. Reikia daug ir kantriai dirbti. Reikia mokytis iš vakarykštės dienos ir ryžtingai kovoti už savo teises. O dabar prieš ką kariausim? Mus vienijančių priešų nebėra. Reikia išmokti neapkęsti vietinių okupantų ir talžyti juos pikčiau už svetimus.

Mus apgavo!- virkaujama ant kiekvieno kampo.

Bet apgavo vien dėl to, kad jūs norėjote būti apgauti. Lietuviams patinka gražus melas, o dabar, šiek tiek atitokę, bijote prisipažinti klydę ir iš pasiutimo lendate į baudžiavą toliau. Jūs tai darote senu lenkiško šlėktos įpratimu: nors apsikakosiu, bet nepasiduosiu! Gyvensiu po senovei. Su tokiu gyvenimo supratimu mes tose kirkilinėse-kubilinėse pamazgose dar murkdysimės ne vieną dešimtį metų. Kai paklausai ant kiekvieno kampo klykaujančių mūsų varovų, šiurpas krečia. Taip, girdi, mes retkarčiais suklystame, taip, lietuvių labai sumažėjo, bet kaip pagerėjo jų kokybė! Kokių lietuvių? Mieželių, adamkų, lubių, kazickų ir visos virtinės kirkilinių-kubilinių špitolninkų?..

dalinkis!

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner

__________________________________________________________________

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

top