- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Šalis maža, o dzūkas su žemaičiu – nesusikalba

paveikslėlisGabija Rakauskaitė

2 tarmės, 15 patarmių ir per 100 šnektų – gražus lobynas, telpantis vienoje mažytėje mūsų Lietuvoje. 2013 metai – Tarmių metai, jau įpusėję, visoje šalyje skamba tarmiškos dainos ir eilės, o žmonės įsidrąsinę kalbėti sava tarme – jaučiasi kaip niekad savimi.

Tarmės ir Seime?

„Lietuva savo tarmėmis labai unikali – tokia nedidelė teritorija, atrodo, vos 2 tarmės, o patarmių, šnektų virš 100. Manau visi žinome, kad šiaurėje gyvenantis žemaitis su pietuose gyvenančiu dzūku, vargu ar lengvai susikalba. Mes unikalūs, nes mūsų tarmės labai skiriasi“, – lietuviškomis tarmėmis didžiuojasi etninės kultūros globos tarybos vadovė Dalia Urbanavičienė. Nors oficialiai Lietuvoje pripažįstamos 2 tarmės – aukštaičių ir žemaičių, pasak D.Urbanavičienės, dzūkui pasakyti, jog jis yra pietų aukštaitis verčiau nebandyti – išpūs akis ir nepatenkintas atšaus: „Aš dzūkas!“

„Mes ilgai siekėme, kad šie metai taptų būtent tarmių metais. Jos pradėjo sparčiai nykti ypač sovietmečio laikotarpiu mokyklose, kai tarmiškas kalbėjimas buvo netoleruojamas. Tarmės įvaizdis pasidarė lyg prasto, kaimiško, vos ne purvino žmogaus šnekta“, – apie praeities padarytą žalą mūsų unikalumui kalbėjo D.Urbanavičienė.

Moteris prisiminė, jog Šveicarijos parlamente valdininkai šneka būtent tarmiškai ir sunku įsivaizduoti, kaip žmonės išrinktų į valdžią tą, kuris tos šnektos nemoka.

Kai kuriose pasaulio šalyse mokėti savitą tarmę – prestižas. „Vasario 21-oji – gimtosios kalbos diena, mes bandome įteigti, jog tai ir gimtosios tarmės diena. Agituojame, jog būtent tą dieną visi ir visur kalbėtų savo gimtąja tarme. Kartu ir mūsų Seime bei Vyriausybėje“, – ateities vizijomis dalijosi etninės kultūros globėja.

Bendrinė kalba – šaltesnė

Tarmių metams skirti renginiai vyksta visoje Lietuvoje: Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje – retą miestelį ar kaimą aplenkia lietuviškų tarmių grožis. Renginiai neaplenkia mokyklų ir bibliotekų, nes visų regionų žmonėms tarmės – artimos ir savos: „Visais renginiais siekiama pakeisti tarmių suvokimą, kad tai nėra „Dviračio šou“ stilius, tarmė – tik juokams parodyti. Norisi, kad žmonės išgirstų šnektų ritmą, jų tinkamumą dainoms, kad tarmiškai parašyta poezija yra graži ir įdomi.“

D.Urbanavičienė džiaugiasi didėjančiu jaunimo patriotiškumu ir susidomėjimu tradicijomis, kai, jų nuomone, bendrinė kalba – šalta, o tarmiška šnekta sukuria jaukumo jausmą.

Tačiau D.Urbanavičienė pripažįsta, jog neretas jaunuolis savo tarmės vis dėlto nemėgsta: „Prasčiausia situacija – Suvalkijoje. Ten vaikai, ypač mergaitės, gėdijasi savo tarmės. Keista, nes suvalkiečių kalba yra artimiausia bendrinei. Manau, didžiausią įtaką padarė praeities propaganda, kad tarmė – negražu, nekultūringa.“

Tarmių metus moteris įvardija kaip „propagandą prieš propagandą“, kurios tikslas išmušti kompleksą kalbėti tarmiškai. D.Urbanavičienės nuomone, gėdijimąsi ir kompleksus galima pakeisti tik rodymu, jog tai – gražu, o tarmių įvairovė – labai didelis Lietuvos turtas: „Keista, kai žemaičiai sako „Mūsų kalba turbūt labai baisiai skamba, jūs nieko nesuprantate. Mums kitaip neišeina – nemokame moksliškai kalbėti“ – negerai, kad žmonės gėdijasi, jeigu moki – tai ir reikėtų taip kalbėti.“

Pateikus siūlymą 2013-uosius paskelbti Tarmių metais, ne vienas mokslininkas į tai žiūrėjo nepatikliai. Buvo nuomonė, jog tokie metai, lyg kokia akcija ar proginis šou, kuris nepaliks jokių pasekmių, tačiau, D.Urbanavičienės nuomone, žmonių atsiliepimai vienašališki ir viską paliudijantys: „Tokios progos laukiau ir dabar galiu drąsiau kalbėti sava tarme.“

Respublika

Sarmatai