- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Sankcijų prieš Rusiją sugriežtinimas ir karinės paramos Kijevui suteikimas nutrauks trapias paliaubas

Atsisakęs vieno šaltojo karo relikto, prezidentas Obama čia pat patvirtino savo ištikimybę kitam.
James Carden („The Nation“, JAV)

paveikslėlisPereitą savaitę prezidentas Obama gavo lygias kritikos ir pagyrimų dozes, kai paskelbė, jog JAV atšaukia embargą Kubai, pritaikytą prieš pusę amžiaus. Neabejotina, tą padaryti reikėjo jau seniai, tačiau beveik tuo pat metu Obama pasirašė dokumentą cinišku pavadinimu: „Ukrainos laisvės palaikymo aktas“ (H. R. 5859), kuris leidžia taikyti Rusijai vis naujas sankcijas. Tokiu būdu, administracija iš esmės atsisakė vieno šaltojo karo relikto ir tuo pat metu patvirtino savo ištikimybę kitam.

Minimas įstatymas buvo priimtas abiejų partijų didžiąja balsų dauguma, praėjęs abu kongreso rūmus. Pasirinktas laikas šio akto priėmimui, kuriuo numatoma suteikti Kijevui 350 mln dolerių karinę paramą, negalėjo būti blogesnis, turint omenyje gruodžio 9-ą pasiektą susitarimą dėl ugnies nutraukimo, kurio sąlygų visumoje laikosi ir separatistai, ir Kijevas.

Įstatymo dėl naujų sankcijų taikymo pasirašymas įvyko iškart po rublio kurso smukimo ir po jo sekusio Rusijos Centrinio banko sprendimo pakelti palūkanų normą nuo 10,5 iki 17%. Toks padidinimas nepadėjo sustabdyti rusiškos valiutos kurso kritimo ir įrodė (akomponuojant garsiam vanagų chorui), kad sankcijos prieš Rusiją duoda savo efektą.

Bet panašu jog administracija nesupranta to poveikio, kurį jos kulbitas Kubos atžvilgiu suteiks sankcijų politikai Rusijos atžvilgiu. Juk pusės amžiaus trukmės Kubos ekonominė blokada niekaip nepakeitė Kastro režimo elgesio ir neturėjo jokio rimto poveikio jos vidinės politikos kursui – na nebent, sustiprino brolių Kastro valdžią.

Anot Džono Miršaimerio (John J. Mearsheimer) iš Čikagos universiteto, sankcijų ir blokadų nauda siekiant pakeisti tų režimų, prieš kuriuos jos taikomos, elgesį, nedidelė, nes…

šiuolaikinių valstybių gyventojai gali atlaikyti didžiules kančias, nesukildami prieš savo valdžią. Istorijoje nėra nė vieno atvejo, kai priešo gyventojams nubausti skirta blokada ar strateginė bombardavimų kampanija būtų tapusi galingų visuomenės protestų prieš vyriausybę, spaudžiamą baudžiamosiomis sankcijomis, priežastimi.

Iš tiesų, teisingas kaip tik atvirkščias dalykas – galima laukti, jog sankcijos padės Putinui dar labiau konsoliduoti savo valdžią.

Greičiausiai, dabartinė Rusijos vadovybė pamatys naujajame sankcijų įstatyme dar vieną įrodymą to, jog bendradarbiauti su JAV neįmanoma.. Susimąstykite apie Putino pasisakymą, nuskambėjusį jo kasmetinėje spaudos konferencijoje, kai jis sulygino Rusiją su lokiu. Prezidentas pasakė, kad Vakarai „visada sieks pasodinti lokį ant grandinės… O kai tik pavyks jį surakinti, išraus ir iltis ir nagus“.

Labiau grėsmingu tonu Putinas ir jo užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pastaruoju metu išreiškia įsitikinimą, kad tikrasis sankcijų tikslas ne tame, kad priversti Rusiją palikti Ukrainą, o valdžios kaita pačioje Rusijoje.

Kai kurie analitikai, tipo Stiveno Paiferio (Steven Pifer) iš Brukingso Instituto(Brookings Institution) numoja ranka į tokių planų pavaizdavimus, su panieka pareikšdami: „Putinas ir Kremlius įtikino save tuo, jog ekonominių sankcijų tikslas – režimo pakeitimas, nors iš tiesų to nėra“. Jiems antrina lenkų premjerė Eva Kopač (Ewa Kopacz), tvirtindama, jog taikydami sankcijas „mes tiesiog giname tarptautinės teisės principus ir teritorinį vientisumą“. Bet dėl to momento, kuris buvo parinktas Obamai pasirašyti naująjį įstatymą, Putino ir Lavrovo prieštaravimus, kažkada atrodžiusius absurdiškais, šiandien darosi vis sunkiau paneigti.

Jei Putinas ir Lavrovas yra teisūs, tai, ko gero verta susimąstyti apie tai, kokios bus alternatyvos Putinui. Kraštutinio nacionalizmo atmosferoje, kuri šiandien egzistuoja Rusijoje, būtų tiesiog klaidinga manyti, neva šalyje atgimsta „rusiškas pavasaris“.

Rusija po Putino pilnai gali stoti į dar labiau revanšistinės politikos kelią. Taip pat verta pagalvoti apie tai, jog visos svarbios praeities ir dabarties valdžios figūros, pristatančios visą rusiškąjį politinį spektrą, vienbalsiai išreiškia Putinui palaikymą Krymo prisijungimo klausimu.

Toliau, ar sankcijų šalininkai, siekdami ekonominio chaoso Rusijoje yra įsitikinę, kad galingos branduolinės valstybės, besiribojančios su pačiais nestabiliausiais ir pavojingiausiais pasaulio regionais, destabilizacija, iš tiesų atitinka globalius taikos ir saugumo interesus?

Žymi pasaulio dalis galvoja (ir ne be pagrindo, jei prisiminsime įvykius po rugsėjo 11), kad Jungtinės Valstijos yra pagrindiniu nestabilumo tarptautinėje sistemoje šaltiniu. Priėmę sprendimą taikyti naujas sankcijas prieš Rusiją ir padidinę karinę paramą Kijevui, mes (amerikiečiai – red. pastab.) praktiškai įrodėme, kad mūsų kritikai vėl yra teisūs.