Valstybės vykdomas vaikų grobimas iš šeimos – tai globaliai veikianti sistema?

2018, gruodžio 3, 19:49 | kategorija Genocidas | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 33 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Padėtis Vokietijoje

Loreta Alechnavičiūtė Hoffmann | infa.lt
Verdant aistroms dėl miglotų smurto ir nepriežiūros apibrėžčių, kurias oficialioji žiniasklaida ir kai kurie žinomi žmonės suprimityvina iki sveiku protu nesuvokiamos frazės „jie VĖL nori mušti vaikus“, vis dažniau tenka matyti nerimo apimtų tėvų svarstymus, ar neverta, saugant savo vaikus, palikti Lietuvą. Tokie svarstymai dažnai daugiau ar mažiau entuziastingai palaikomi ir norom nenorom peršasi išvada, kad susilpnėjus emigracijai ir išaugus grįžtamajai migracijai, bandoma vėl pakurstyti „savanorišką“ žmonių tiekimą užsienio valstybėms.

Lentelė iš https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=7ae84706-e252-40de-85d8-35baecbbb038#/ (2018-12-01 duomenys)

Taip pat, net ir iš organizacijų, pasisakančių už šeimų išsaugojimą pusės, jaučiamas noras visą judėjimą palikti „provincijoje“ (pasaulio mastu), neva tai tik Lietuvos problema. Be abejo, šią problemą mes galime spręsti tik Lietuvoje, bet neišspręsime nematydami jos mastų ir tikrai neišspręsime bandydami vėl guiti šeimas į užsienį.

Todėl pasižvalgėme – o kas gi užsienyje? Norvegijos ir Jungtinės Karalystės istorijos kartais prateka į tinklą ir jau beveik nebestebina, bet kokia situacija, pavyzdžiui, tokioje gerą socialinį įvaizdį turinčioje Vokietijoje?

Socialinės gerovės valstybė Vokietija

Jau ne vieną dešimtmetį Vokietija prisistato kaip saugi, visapusiškai socialinė valstybė. Šį įspūdį dar labai neseniai gražiai iliustruodavo po visą pasaulį keliaujantys vokiečiai pensininkai ir kadaise pelnyta kokybiškumo, punktualumo ir sąžiningumo šlovė, apie kurią, kaip beatrodytų keista, patys vokiečiai jau kaip ir nieko nežino.

Jeigu užsidirbti galintiems žmonėms reikia valstybės pagalbos, tai reiškia, kad valstybėje kažkas nedarnu, nevyksta laisvajai rinkai būdingas pajamų ir išlaidų savireguliacijos procesas. Valstybei įsikišus, šis išsiderinimas ir diskriminacija dar didėja, nes atsiranda „privilegijuotųjų“, kurie kažką gauna už dyką, ką kiti turi uždirbti. Kaip besuksime, šis principas primena komunizmo šūkį „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“. Tik galimybės šiuo atveju supainiojamos su norais – nori prisidėti prie gėrybių kūrimo, prisidėk, nenori – būk tik nuolankus gavėjas.

Nors vienam individui tos sumos ir nėra didelės (kaip pvz., Lietuvoje), tačiau valstybės mastu tai milijonai, kuriuos turi jai mokesčiais sumokėti tie, kurie lėšas uždirba patys. Valstybė – ne dosnus savo darbo vaisių dalijantis artojas, kaip kartais gali atrodyti pašalpų prašytojams. Ji – Tadas Blinda, kuris iš vienų atima, kad duotų kitiems. Kol tai yra jau savo indėlį bendrajam labui padarę pensininkai ir ruošiantys tai daryti vaikai bei sveikatos sutrikimų turintys žmonės – viskas gerai, tam ši sistema ir sugalvota. Bet kai pašalpos dalijamos į kairę ir į dešinę, kai sudaromas pagrindas jomis piktnaudžiauti ir „nusimuilinti“ nuo darbo – tai ir iškreipia rinką bei diskriminuoja dirbančiuosius.

Kad valstybė kažką duotų, reikia ją įsileisti ir į šeimą patikrai, ar tikrai parama reikalinga. Ilgainiui valstybės kišimasis ir kontrolė auga, nes ji nėra tik abstrakti ir iš esmės neklystanti organizacija. Ji – daugybė savanaudžių tadų blindų, norinčių visų pirmą prisimušti savo kišenes. Tai lengviausia padaryti, kai žmonės silpnai edukuoti ir įbaiminti. Šiuo metu jau praktiškai neįmanoma tikėtis, kad Vokietijos žmonės sukiltų prieš valdžią – jie pernelyg stipriai priklauso nuo išmokų ir kompensacijų. Todėl, tie kurie dar gali, emigruoja. Sau tai leisti gali tie, kurie sugeba grąžinti skolas ir turi kažkiek lėšų, kad galėtų pradėti kitur. Spaudoje garsiai kalbama apie emigrantų į Vokietiją skaičius, tačiau yra ir kiti skaičiai – bėgančiųjų iš jos:

Emigravusių iš Vokietijos gyventojų statistika nuo 191 iki 2017 (2018-12-02 duomenys)

Dažniausiai emigruoja darbingi ir dirbantys žmonės su šeimomis. Tai gali paaiškinti, kodėl Vokietijai nuolat neva „trūksta specialistų“. Tiesą sakant, tai irgi kiek iškreiptas poreikis, nes jų Vokietijoje yra. Trūksta specialistų, sutinkančių dirbti pigiau už esamus specialistus.

Kalbant konkrečiai apie institucinį vaikų grobimą, kaip ir buvo galima tikėtis atsižvelgiant į Lietuvos situaciją, oficialioji žiniasklaida kaip vandens į burną priėmus, nors „noru mušti vaikus“ tėvų ir nekaltina. Žiniatinkliuose, daugiau ar mažiau cenzūros pažymėtuose kaip netinkami, galima rasti nemažai konkrečių istorijų apie vaikus praradusius tėvus ir jų visada labai ilgą ir dažnai nesėkmingą kovą. Atimti vaikai, tai yra, ši tema, uždeda leidiniui „nepatikimo“ etiketę.

Vokietija, kartais vadinama UAB „Vokietijos Federacinė Respublika“, taip pat linkusi be pagrindo plėšti vaikus iš šeimų ir padalyti juos pinigus už tai gaunančioms prieglaudoms ir globėjams. Metami kaltinimai, kad taip valstybė nori perauklėti Vokietijoje gimusius ir „migracijos būdu importuotus“ vaikus, kad tokios vertybės, kaip šeima, jie net negalėtų išsiugdyti. Taip pat kaltinama, kad tarptautinės organizacijos JT, „Amnesty International“ šią vokiškojo UABo politiką remia ir skanduoja pasauliui, neva Vokietija veikianti iš humaniškų paskatų.

Nenorint nusiimti puošnių rožinių akinių, viską galima nurašyti paskaloms ir melui, tačiau statistika verčia pakraupti (2018-12-01 duomenys):

Juvenalinės justicijos tarnybų (vok. Jugendamt) paimtų iš šeimų ir globai perduotų nepilnamečių skaičius Vokietijoje nuo 1995 iki 2017 metų

Jeigu 2011 m. iš tėvų atimta virš 38 000 vaikų, 2016-aisiais šis skaičius jau beveik pasiekė 85 000.

Į šią statistiką neįeina mažamečiai, kurie be palydovų atvyko į Vokietiją kaip pabėgėliai ir buvo perduoti globai. 2015 m. tai buvo dar virš 40 000 vaikų:

Atrodytų, tai geras darbas ir šiems vaikams be jokios abejonės reikia globos, tačiau atsižvelgiant į iš aukščiausių tribūnų sklindantį skatinimą tokiems vaikams vykti į Vokietiją ir dokumentų neturinčių pabėgėlių piktnaudžiavimą amžiumi, tai veikiau atrodo kaip žmonių importas.

Remiantis šiais statistikos duomenimis, 2015 m. Vokietijoje tarnybos nusavino apie 120 000 vaikų, tai netgi Vokietijos mastu milžiniški skaičiai. 2016 m. vien iš Vokietijoje gyvenančių šeimų, neskaitant pabėgėlių, paimta daugiau kaip po 230 vaikų kasdien!

Ir pats aktualiausias klausimas – tai kas gi su tais nusavintais vaikais atsitinka toliau? Tokios informacijos ir oficialių statistikų patikti nepavyko. Atsižvelgiant į nukentėjusių šeimų pasakojimus įvairiuose portaluose, ši situacija Vokietijoje ne mažiau miglota nei Lietuvoje. Tėvai nežino, kur jų vaikai, vaikams pasakojama, kad jų tėvai blogi, atsisakė jų arba net mirę, o globėjai gauna už jiems permestą globotinį po 4000€ kas mėnesį. Tai milžiniška suma net Vokietijai. 2017 m. darbo užmokesčio vidurkis (bruto, neatskaičiavus mokesčių) Vokietijoje siekė 3771 €.

Panagrinėjus vaikų atėmimo Vokietijoje priežastis, dažniausiai tėvų minimos šios:

Kaltas, nes vienas. Atsižvelgiant į paviešintas istorijas, vaikų praradimo rizika didesnė tėvams, kai vaikus augina tik mama arba tik tėtis, ypač jeigu yra nesutarimų tarp buvusių partnerių. Turbūt būtų naivu tikėtis, kad žmonės skiriasi neturėdami nesutarimų, tačiau bet kuriuo atveju, vienam iš buvusių sutuoktinių piktybiškai ieškant priežasčių pakenkti kitam, nukenčia vaikai. Piktybinis elementas vaikų irgi negauna – jie tiesiog paimami ir perduodami globėjams.

Kaltas, nes skurdžius. Didžioji dalis vaikų po skyrybų lieka gyventi su mamomis, o moterų, ypač vienišų mamų, skurdas Vokietijoje didelis, kad ir kas būtų pasakojama apie socialinį jos pobūdį. Kad galėtų dirbti, mama turi gauti vietą vaikams vaikų darželyje, kas miestuose, o ypač bedarbiams, labai sunku. Šioje lentelėje rodomas šeimų skurdas Vokietijoje 2016 ir 2011 metais (procentais). Pirmasis stulpelis – vieniši tėvai, antrasis – du tėvai su vaiku arba vaikais, trečiasis Vokietijos vidurkis. Dvi vertikalios linijos reiškia skurdo ribą (2018-12-01 duomenys). Gyvenančiais skurde laikomi žmonės, kurių pajamos nesiekia 60 procentų vidutinių pajamų dydžio:

Teigiama, kad skurde gyvenantys tėvai praranda savo gebėjimą kovoti, iš jų atimti vaikus ypač paprasta. Bet ar tai priežastis juos atimti? Valstybė turėtų pasirūpinti parama silpnaisiais – tai viena iš priežasčių, kodėl apskritai jai mokami mokesčiai. Tačiau ta parama neturi būti vaiko išplėšimas iš šeimos. Kaip ir pas mus, Vokietijoje nemažai nuomonių, kad šioje šalyje turint vaikų geriau negyventi.

Kaltas, nes nesveikas. Kita iš dažnai minimų, ir didelį nerimą keliančių vaikų paėmimo iš šeimos priežasčių – jų arba tėvų sveikata. Neretai tėvai pasakoja, kad nuvežę sergantį vaiką į ligoninę jo nebeatgauna, nes ligoninė jį perduoda juvenalinei institucijai, pvz., įtardama (įrodyti nieko nereikia), kad tėvai neduoda vaikams vaistų arba duoda juos neteisingai. O jeigu tėvams savo ligos ir gydymo iškankintiems vaikams ieško alternatyvų, galimybė prarasti vaikus dėl inkriminuojamos nepriežiūros ypač didelė. Turint omeny, kad amerikiečiai skelbia, jog mirštamumas nuo gydymo klaidų stovi trečioje vietoje po širdies ir kraujotakos ligų bei vėžio, aklai pasitikėti medikų sprendimais pagrindo irgi nėra.

Lėtinėmis ligomis sergančius arba negalią turinčius vaikus auginantys tėvai privalo turėti galimybę kreiptis į ligoninę ar gydytoją dėl vaiko sveikatos nebijodami, kad dėl to praras vaikus. Tėvai pasakoja, kad taip nėra, o po ne ilgalaikių kovų gavę teisę su jais susitikti pamato, kad vaikais toli gražu nesirūpinama, atsižvelgiant į jų poreikius. Globėjai tiesiog „sušeria tabletes“. Turintieji lėtinių sutrikimų žino, kad dažnai to toli gražu negana. Be to, Vokietijoje negalią turintys vaikai globėjų netgi pageidaujami, nes už juos mokamos didesnės išmokos.

Kaltas, nes per kvailas. Apie 2001 metus Vokietijoje nuskambėjo (teisingiau, negalėjo būti nuslėpta) istorija, kai juvenalinės tarnybos vertintojas nusavino ir „profesionaliems tėvams“ (vok. „professionelle Eltern“, „Profieltern“) perdavė 7 Conny ir Josef Haase šeimos vaikus. Tėvai vaikus visiškai išlaikė patys ir juos pažinojusių gydytojų bei mokytojų nuomone, ši šeima – visiškai normali, su didelei šeimai būdingomis savybėmis ir tam tikromis problemomis. Tarnyba Haase šeimą prižiūrėjo, nes jie buvo paprašę valstybės apmokamos namų tvarkytojos. Visgi mamai pranešus apie 7-ąjį nėštumą, ši žinia taip papiktino „profesionalią“ vertintoją, kad ji pateikė reikalavimą atimti vaikus, nes tėvų per žemas intelekto lygis. Vaikai atimti net nedavus galimybės jiems atsisveikinti nei su broliais ir seserimis, nei su tėvais. Mažiausiajai buvo 7 dienos.

Profesionalių tėvų profesionalios paslaugos valstybei kainavo valstybei po 28 000 eurų kas mėnesį, kurių valstybė netgi nesibodėjo mėginti išsireikalauti iš tėvų. Tėvai, padedami pasišventusios advokatės, kreipėsi dėl vaikų grąžinimo į teismą, kur pirmosios instancijos teismas ieškinio nepatenkino. Byla keliavo per teismus,, kol aukščiausios instancijos teismas priėmė sprendimą grąžinti vaikus, tačiau tik trumpam – tas sprendimas buvo atšauktas, grąžintas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas vaikų negrąžinti. Per tą laikotarpį vienas iš vaikų nusižudė, motina, kuriai psichopatės etiketė klijuota dėl daugvaikystės ir noro pačiai rūpintis vaikais, taip pat bandė baigti gyvenimą savižudybe. Vaikai, visą laiką gyvenusių kartu, buvo išskirstyti po globėjų ir vaikų namus be galimybės bendrauti.

Pagaliau, po 6 metų nežinios ir kovos, Haase šeima laimėjo bylą prieš Vokietiją Europos Žmogaus teisių Teisme. Pagal skurdžius pranešimus, 7 dienų amžiaus paimta mergaitė jau buvo įvaikinta ir tėvams tikrai negrąžinta. Taip pat yra užuominų, kad net ir po Vokietijos pralaimėjimo teisme, valstybė savo nuskriaustiems piliečiams, auginusiems jai mokesčių mokėtojus, teišmokėjo priteistą piniginę kompensaciją (apie 60 000 eurų), o vaikų vis tiek negrąžino, nes per tą laikotarpį vaikai, neva, nuo tėvų nutolę. Visa Haase šeimos tragedija Vokietijos mokesčių mokėtojams kainavo 800 000 eurų, kurių didžiąją dalį pasisavino „profesionalūs tėvai“. Ir neįkainojamą mažiausiai vieno vaiko gyvybę.

Vaikų nusavinimo dėl nepakankamų tėvų protinių sugebėjimų (vertintojo manymu)) netgi pastatytas tikra istorija paremtas filmas „Kaminskių byla“ (In Sachen Kaminski).

Kada atimami vaikai. Anot 2012 m. rodytos 3Sat televizijos laidos, vaikams paimti užtenka įtarimo, o ne tėvų nekompetencijos prižiūrint vaikus įrodymų. Bielefeldo Universiteto psichologijos prof. Dr. Wolfgang Jopt, kuris taip pat yra šeimos teisės specialistas teismuose, pasakojo:
„Vaikai nuo tėvų atskiriami lengvabūdiškai ir skubotai. Galiu pasakyti, kad tam tikrais atvejais (atsižvelgiant į būtinybę) galima kalbėti apie valstybės vykdomą vaikų vagystę.“

Žurnalistinis tyrimas rodo, kad Vokietijos juvenalinė tarnyba nesistengia naujiems tėvams įteiktų vaikų grąžinti tikriesiems tėvams. Sprendimą dėl grąžinimo priima juvenalinės tarnybos socialinis skyrius, remdamasis „profesionalių tėvų“ nuomone, ar vaiko grąžinimas tikriesiems tėvams atitinka vaiko gerovės principus. Primenu, kad „profesionalūs tėvai“ – tai laikinieji globėjai, gaunantys už „priglobtus“ vaikus didelius pinigus.

Anot laidos žurnalistų, juvenalinė tarnyba yra vienu metu užsakovas, naudos gavėjas ir kontrolės institucija. Ši tarnyba užima visas pagrindines pozicijas, reikiamas pasipelnyti investicijomis į žmogiškąjį kapitalą.

Laidoje kalbama apie išvien su tarnyba veikiančius „profesionalius tėvus“ sutuoktinius Backhaus, turinčius visą tinklą įmonėlių, besirūpinančių vaikų tiekimu, paskirstymu ir vertinimais. Taip juvenalinė tarnyba veikia „viskas iš vienų rankų“:

Jie yra tokių koncernų, kaip sutuoktinių Backhaus įmonių tinklas, užsakovai;

Savo pačių veiklos kontrolieriai;

Naudos gavėjai iš savo sistemos taikomų priemonių.

Taip pat juvenalinės tarnybos „tiekia prekę“ vaikų namams, pvz., tiems, kurių steigėjai yra juvenalinės tarnybos skyrių vadovai.

Žaidimas emocijomis. Jeigu manote, kad apdujusių asmenų nužudyto keturmečio, kurio vardas iki šiol be gailesčio išnaudojamas vaikų apsaugos įstatymo reformoms vadinti, istorijos kilmė lietuviška, tai klustate. Vokietijoje tai buvo dvimetis Kevinas iš Bremeno, kurį 2006 m. nužudė tarnyboms gerai žinomi ir neva stebimi narkomanai, alkoholikai ir ne kartą teisti tėvai.Per trumpą savo gyvenimą berniukas patyrė tik mušimus ir badą, nors tėvams ne vieną kartą buvo kviečiama policija ir juvenalinė tarnyba, kuri pagaliau atėjo paimti vaiko tam, kad rastų jį negyvą.

Pagal žinomą scenarijų, istorija buvo pasinaudota ir vaikų paėmimo atvejų skaičius, kaip rodo ir statistika, šoktelėjo aukštyn. Sunku pasakyti, kiek tai susiję su tais pačiais metais šeimos Haase laimėta byla prieš Vokietiją, bet tokiam ryšiui paneigti pagrindo irgi nėra. Lygiai taip pat apie tėvų kone kasdien žudomus vaikus straipsnių Vokietijoje buvo pasirodę 2014 m., po ko vėl statistika rodė vaikų paėmimo atvejų kilimą. Visais aprašytais atvejais tėvai buvo žinomi tarnyboms ir turėjo priklausomybių arba depresiją. Pastarasis atvejis greičiausiai reiškia, kad jie vartojo psichiką veikiančius vaistus. Kaip bebūtų baisu, visgi galima daryti prielaidą, kad tarnybų delsimas paimti vaikus iš aplinkos, susijusios su realiu smurto pavojumi dėl priklausomybių turinčių asmenų neadekvatumo, rodo, jog tam tikri atvejai gali būti stebimi ir „prilaikomi“, kad jais būtų galima pasinaudoti emocijoms pakurstyti, jeigu visuomenė ims reikšti nepasitenkinimą prieš tarnybų savivalę.

Ar tai – sistema? Atrodo, taip. Kitaip nei Lietuvoje, Vokietijoje tėvams nemetamas toks idiotiškas kaltinimas kaip „jie vėl nori mušti savo vaikus“. Arba ši stadija jau seniai praeita ir nebeatrandama interneto šaltiniuose. Atsižvelgiant į skurdžius pranešimus su nesenų atvejų aprašymais, panašios istorijos vyksta daugelyje Europos šalių, Dar skurdesnė ir užgniaužtesnė informacija apie pasipriešinimą institucijų smurtui, tačiau jis vyksta: Austrijoje, Rumunijoje. Bulgarai ir čekai bei jų valstybės vadovai netgi susivienijo, kad pareikalautų grąžinti liūdnai pagarsėjusios Barnevernet institucijos Norvegijoje iš čekų ir bulgarų tėvų atimtus vaikus. Lietuvių vaikus norvegų tarnyba irgi nusavina ir tokią informaciją net galima rasti vokiečių kalba.

Įtartinai daug bendrybių tokiose skirtingose šalyse kaip Lietuva ir Vokietija. Ne tik jų vadovių lėktuvai genda, kai jos kažkur nenori dalyvauti, bet ir šiame juvenalinių institucijų veiksmų prieš šeimas procese.

Tačiau labiausiai bendra šioje istorijoje – nuo valstybės teroro nukentėjusių žmonių skausmas<: daugybės vaikų ir tėvų sugriuvęs pasitikėjimas sistema, nežinomybė ir nesaugumas, kurių jie greičiausiai niekada neatsikratys. Daugybė normalių tėvų baiminasi, kad praras vaikus dėl tik tarnyboms žinomų priežasčių, kurių jos nesugeba vienprasmiškai aprašyti teisine kalba. Jeigu tai ne karo būvis, tai bent jau nesibaigianti komendanto valanda. Valstybė išsigimė. Kadaise susidariusi kaip savųjų apsauga nuo išorės priešų, šis darinys ėmė aršiai pulti savuosius.

Ir pabaigai grįžkime prie opaus klausimo – tarnyba vaiką nusavino, o kas toliau? Remiantis istorijomis, didžioji dalis nusavintų vaikų taip ir negrįžta į savo šeimas. Jų turėtų būti daug, ir nemažai jų jau patys suaugę. Kaip susiklostė jų gyvenimas? Kaip jie patys vertina tarnybų pagalbą jiems? Duomenų praktiškai nėra. Štai viena vaikystėje nusavintos moters refleksija:

(Tarnybos vaikus iš gerų tėvų grobia jau 70 metų. Iki šiandienos jiems nusispjauti ant vaikų interesų ir gerovės. Visur ir visada juos valdo vienas – pinigai, kuriuos tarnybų darbuotojai uždirba tų vaikų ašaromis. Faktas tas, kad pagrobti ir nuo tikrosios šeimos atplėšti vaikai tampa dvasiniais ligoniais. Jie linksta pasukti kriminaliniais keliais (tiek įsiūčio viduje) ir galiausiai patenka į cypę arba durnanamį. Dauguma palieka šią šalį (kaip ir aš), kad jų pačių vaikai neturėtų patirti kančių, kurias dėl juvenalinių tarnybų įvykdyto vaikų grobimo teko išgyventi jiems patiems.

Liūdna gaida, vėl rodanti, kad žmonės visur linkę nuo tokios neteisybės bėgti. Didžiulis klausimas – o kur esi nuo to saugus? Galbūt visgi reiktų stengtis pažaboti tarnybų savivalę. Atrodo, kad joms visoms būdinga ta pati savybė – isteriška viešumo baimė, dėl kurios Lietuvoje visiems savo vaikais ir jų likimu besirūpinantiems tėvams klijuojama iki absurdo kvaila etiketė – noras mušti savo vaikus.

Haase šeimos istorija: http://kinderklau-relaunched.de/medien/3sat-monalisa-kinderklau-kommerz-kriminalitat-41.html; https://www.facebook.com/wahid.benalaya/videos/2970432272616/

Vokietijos juvenalinės tarnybos skandalai nuo 2005 iki 2015 ir Kevino iš Bremeno istorija: http://kinderklau-der-ganz-normale-wahnsinn.de/heute-aktuelles/jugendamtsskandale-10-jahre-kinderklau-852.html

Vaiko, perduoto metadoną legaliai metadoną vartojantiems globėjams, mirties istorija: http://www.spiegel.de/panorama/justiz/chantal-m-landgericht-hamburg-verurteilt-pflegeeltern-zu-bewaehrung-a-1016985.html

Laisvai samdomo žurnalisto Renault Olivier straipsnis anglų kalba:
Article in English: https://renaultolivier.wordpress.com/2016/10/06/germany-children-abduction-by-the-state-has-increased-from-38-000-in-2011-to-129-000-in-2015/ ir jo reportažas apie vaikų paėmimo brutalumą: https://renaultolivier.wordpress.com/2016/04/23/brutaler-einsatz-der-polizei-mit-jugendamt-in-kaiserslautern/

Istorijos su vaizdo įrašais apie tarnybų smurtą žmogaus teisių gynėjo J. Hensel tinklaraštyje: https://menschenrechtsverfahren.wordpress.com/kindesentzug-durch-jugendamter/

ARD laidos įrašas „pasipelnyti iš vaikų“: http://kinderklau-relaunched.de/handelsware-kind/monitor-mit-kindern-kasse-machen-496.html
Straipsnis apie Norvegijoje nusavintus lietuvių vaikus vokiečių kalba: http://lahayne.lt/2015/02/06/flucht-vor-den-kinderschutzern/

https://ericschwarzsite.wordpress.com/2017/03/02/3298/
http://www.europarl.europa.eu/RegData/commissions/peti/document_travail/2009/418136/PETI_DT%282009%29418136_DE.pdf

dalinkis!

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner

__________________________________________________________________

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

top